Garbės donoro vardą pelnęs vilkaviškietis sustoti dar neketina

Toma BIRŠTONĖ

Pareigūnas Osvaldas Aleksa jau daugiau nei dešimtmetį reguliariai aukoja kraujo. Už tai jam suteiktas Garbės donoro vardas. Jaunas vyras tikina, kad pačiam svarbiausia – galimybė padėti kitam žmogui.

Ne dėl apdovanojimų

Vilniaus rotušėje įvykusioje Garbės donorų apdovanojimo ceremonijoje viešo dėmesio sulaukė žmonės, kurių donorystė per daugelį metų padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę. Šiemet Nacionalinis kraujo centras už nuolatinę ir neatlygintiną donorystę pagerbė 115 asmenų iš visos Lietuvos. Tarp apdovanotųjų – ir mūsų kraštietis Osvaldas Aleksa, daugiau nei 40 kartų neatlygintinai paaukojęs kraujo.

Kaip teigė pašnekovas, dalyvauti tokiame renginyje buvo didelė garbė. Jis džiaugėsi turėjęs galimybę susitikti su bendraminčiais – žmonėmis, kurie kraujo donoryste ir gerumu prisideda gelbstint gyvybes.

Visiems apdovanotiesiems buvo įteikti Garbės donoro ženkleliai. Taip pat jie įgyja teisę gauti Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinę pensiją, kuri šiuo metu siekia 147,24 euro per mėnesį. Vis dėlto Osvaldas sako, kad pačiam svarbiausias įvertinimas – žinojimas, jog jo paaukotas kraujas gali padėti išgelbėti kitų gyvybes.

Anot vyro, donorystė yra ne siekis sulaukti pripažinimo, o noras būti pilietiškam ir daryti gerus darbus. Dar praėjusių metų lapkritį Osvaldas žinojo, kad už ilgametę donorystę bus apdovanotas Garbės donoro vardu. Pelnytas įvertinimas jo požiūrio nepakeitė. Jis ir toliau nuosekliai tęsia donorystę, vedinas noro padėti kitiems. „Visada buvau pilietiškas. Jei gali padaryti gerą, prasmingą darbą, kuris nieko nekainuoja, kodėl to nepadaryti?“ – sakė O. Aleksa.

Donuoja reguliariai

Osvaldo kelias į donorystę prasidėjo vos sulaukus pilnametystės. Nors tai daryti jis norėjo gerokai anksčiau, tačiau tapti donoru galėjo tik nuo 18 metų. Sulaukęs šio amžiaus, vilkaviškietis nuvyko į Kauno klinikas ir pirmą kartą paaukojo kraujo.

Nuo tada donorystė tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Reguliariai, kas kelis mėnesius, jis dalyvaudavo donorystės akcijose. Dėl šio kilnaus tikslo vilkaviškietis vykdavo į Kauną, o vėliau, besimokydamas Vilniuje, lankydavosi „Santaros“ klinikose.

Situacija tapo kur kas paprastesnė, kai Nacionalinio kraujo centro specialistai pradėjo organizuoti išvykstamąsias donorystės akcijas Marijampolėje, Vilkaviškyje ir kituose aplinkiniuose miestuose. Dabar Osvaldui nebereikia vykti į didžiuosius miestus.

Tiesa, kartais donorystės planus tenka šiek tiek pakoreguoti. Po kelionių į kai kurias užsienio šalis ar pasidarius tatuiruotę kurį laiką kraujo aukoti negalima.

Didžiausia prasmė – padėti kitam

Donorystės procesą gerokai palengvina ir Nacionalinio kraujo centro sukurta mobilioji programėlė. Joje galima sužinoti, kur ir kada artimiausiu metu vyks kraujo donorystės akcijos, stebėti savo donorystės istoriją. Viena įdomiausių programėlės funkcijų – galimybė pamatyti, į kokią gydymo įstaigą buvo išsiųstas donoro kraujas.

Osvaldas pasakojo, kad jo paaukotas kraujas yra pasiekęs įvairias Lietuvos gydymo įstaigas Kaune, Vilniuje, Lazdijuose. Ne kartą jis grįžo ir į Vilkaviškį. Pasak pašnekovo, žinojimas, kad kraujas gelbsti pacientus skirtinguose šalies miestuose, suteikia dar daugiau prasmės šiai kilniai veiklai.

„Įdomu pamatyti, kur nukeliauja mano paaukotas kraujas, tačiau tai nėra svarbiausia. Didžiausia prasmė slypi žinojime, kad vienas kraujo aukojimas gali padėti išgelbėti net kelias gyvybes“, – teigė O. Aleksa.

Skatina ir kitus

Nors Osvaldo kraujo grupė nėra reta, vis dėlto kiekviena kraujo donorystė yra svarbi, nes gydymo įstaigoms nuolat reikia įvairių kraujo grupių atsargų.

Vyras sakė, kad per visus donorystės metus nėra susidūręs su situacija, kai dėl netinkamų kraujo rodiklių būtų negalėjęs aukoti. Osvaldas taip pat džiaugėsi, kad po kraujo ėmimo visada jaučiasi gerai. Per daugelį metų jam neteko patirti nei silpnumo, nei galvos svaigimo ar kitų nemalonių pojūčių, kurių kartais baiminasi aukoti ketinantys žmonės.

Dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir būdamas Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys savanoris, vyras ne kartą skatino kolegas prisijungti prie donorystės. Kartu jie organizavo kraujo donorystės akcijas. Pasak Osvaldo, didžiausias įvertinimas yra matyti, kad geras pavyzdys užkrečia, o vis daugiau žmonių ryžtasi padėti tiems, kuriems kraujo reikia labiausiai.

Osvaldas jau žino, kad birželio 26-ąją, per Vilkaviškio miesto šventę, vėl sės į donoro kėdę. Tądien į miestą atvykus Nacionalinio kraujo centro komandai vyras kraujo aukos jau 45-ą kartą.

Paklaustas, kiek dar planuoja donuoti, Osvaldas tik šyptelėjo: jokio konkretaus skaičiaus nėra nusistatęs. Jis ketina tai daryti tol, kol leis sveikata. Vilkaviškietis viliasi, kad jo pavyzdys paskatins ir kitus žmones tapti donorais. Kartais nedidelis asmeninis sprendimas gali tapti neįkainojama dovana kitam žmogui.

„Stengiuosi gyventi taip, kad pats galėčiau didžiuotis savo pasirinkimais. Noriu būti sąmoningas, pilietiškas žmogus ir tikiu, kad kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo stipresnė ir sąmoningesnė bus mūsų visuomenė“, – teigė O. Aleksa.