Dr. Judita Škulteckė: „Tvaresni keliai prasideda laboratorijoje“

Toma BIRŠTONĖ

Šiuolaikinė kelių inžinerija šiandien orientuota ne vien į patogesnį važiavimą, bet ir į tvarių sprendimų paiešką. Už šiuos tyrimus Lietuvos mokslo premija įvertinta iš Vilkaviškio kilusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kelių tyrimo instituto mokslininkė dr. Judita Škulteckė (Gražulytė) sutiko papasakoti, kaip gimsta inovacijos, galinčios keisti šiuolaikinę kelių infrastruktūrą.

– Neseniai kartu su kolegomis pelnėte Lietuvos mokslo premiją technologijos mokslų srityje. Papasakokite plačiau, už kokius konkrečius darbus ar tyrimus buvote įvertinti?

– Lietuvos mokslo premija mums buvo skirta už ilgametį (2012–2024 m.) darbų ciklą, susijusį su kelių dangų ir kelių tiesybos medžiagų tyrimais. Kartu su kolegomis tyrėme, kaip sukurti ilgaamžiškesnius, saugesnius ir aplinkai draugiškesnius kelius.

Didelė mano tyrimų dalis yra susijusi su bitumu – medžiaga, kuri tarsi klijai „suriša“ asfalto mišinio sudedamąsias dalis. Nuo bitumo savybių labai priklauso, ar vasarą keliuose formuosis provėžos, ar žiemą atsiras plyšiai, kaip danga atlaikys intensyvų eismą bei temperatūrų svyravimus. Tyrimuose analizavome, kaip skirtingos medžiagos ir inovatyvūs sprendimai gali pagerinti kelių dangų savybes bei sumažinti jų poveikį aplinkai.

Taip pat daug dėmesio skyrėme žiedinės ekonomikos sprendimams, t. y. kaip kelių tiesyboje panaudoti antrines žaliavas ir sumažinti atliekų kiekius. Viena iš mūsų tyrimų krypčių – komunalinių atliekų deginimo metu susidarančių pelenų ir šlako panaudojimas kelių tiesyboje.

Šiandien kelių sektoriuje vis svarbiau ne tik nutiesti kokybišką kelią, bet ir galvoti apie jo poveikį aplinkai: kiek energijos sunaudojama gamybai, kiek išmetama CO₂ bei kaip medžiagas galima panaudoti pakartotinai.

Labai svarbu, kad mūsų tyrimai neliktų tik moksliniuose straipsniuose. Dalis sprendimų jau yra pritaikoma praktikoje – realiuose Lietuvos kelių projektuose. Tai turbūt ir yra didžiausias mokslininko darbo įprasminimas, kai laboratorijoje gimusi idėja tampa realiu sprendimu.

Per pastaruosius metus taip pat teko sulaukti ir kitų svarbių įvertinimų – tapau Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos nare, dalyvauju tarptautinėse mokslinėse grupėse ir Europos projektuose, skaitau pranešimus tarptautinėse konferencijose. Man tai yra ne tik asmeninis įvertinimas, bet ir ženklas, kad Lietuvos mokslininkų darbai kelių inžinerijos srityje yra matomi tarptautiniu mastu.

– Jūsų tyrimų laukas – kelių dangos – daugeliui skamba labai techniškai. Kaip paprastai paaiškintumėte, ką iš tiesų tyrinėjate?

– Iš esmės bandau atsakyti į labai paprastą klausimą: kodėl vieni keliai tarnauja ilgai, o kiti pradeda irti jau po kelių metų.

Tyrinėju, kaip asfalto mišinys ir jo sudedamosios dalys kinta skirtingomis sąlygomis: kai būna karšta, šalta, lyja, kai keliu nuolat važiuoja sunkiasvoris transportas. Taip pat ieškome būdų, kaip pagaminti asfalto mišinį taip, kad jis būtų tvaresnis ir tarnautų ilgiau.

Kartais žmonės nustemba sužinoję, kiek daug mokslo slypi po keliu, kuriuo naudojamės kiekvieną dieną. Iš tiesų kelias yra sudėtinga sistema – kiekviena medžiaga, jos sudėtis ir savybės gali turėti įtakos tam, kaip danga atrodys po penkerių ar dešimties metų.

– Kas sunkiausia kuriant aplinkai neutralią kelių dangą?

– Didžiausias iššūkis – suderinti tvarumą ir ilgaamžiškumą. Norime mažinti poveikį aplinkai, naudoti daugiau perdirbtų ar alternatyvių medžiagų, mažinti energijos sąnaudas, tačiau kartu keliai turi išlikti saugūs ir patvarūs.

Pavyzdžiui, jei asfalto mišinio gamybai sunaudojame mažiau energijos, tai jau yra žingsnis klimatui neutralesnių kelių link. Tačiau negalime paaukoti kokybės. Jei kelias pradės greitai irti, jį reikės dažniau remontuoti. Dėl to būtų sunaudojama daugiau išteklių, energijos ir finansų.

Todėl šiandien mokslininkų tikslas – rasti sprendimus, kurie būtų ne tik draugiškesni aplinkai, bet ir patikimi ilgalaikėje perspektyvoje.

– Kuo Jūsų kuriamos medžiagos ar metodai skiriasi nuo to, kas buvo naudojama prieš dešimtmetį?

– Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kad kelias tiesiog atitiktų techninius reikalavimus. Šiandien į kelius jau žiūrime daug plačiau – vertiname visą kelio gyvavimo ciklą: nuo medžiagų gamybos iki eksploatacijos, priežiūros ir perdirbimo.

Daug daugiau dėmesio skiriama tvarumui, energijos taupymui, triukšmo mažinimui, mažesniam pasipriešinimui riedėjimui. Taip pat šiandien naudojame gerokai pažangesnius tyrimų metodus ir laboratorinę įrangą, leidžiančią ne tik patikrinti, ar medžiaga atitinka techninius reikalavimus, bet ir tiksliau prognozuoti, kaip kelias keisis po daugelio eksploatacijos metų.

– Jūsų atliekami tyrimai prisideda prie saugesnio, ekonomiškesnio ir patogesnio vairavimo ateityje. Kaip tai pajus vairuotojai?

– Praktiškai – geresnės kokybės keliuose bus mažiau provėžų, plyšių, triukšmo ir pats važiavimas taps patogesnis ir komfortiškesnis. Ilgaamžiškesnės dangos reiškia ir mažiau remonto darbų, eismo ribojimų bei spūsčių. Jei kelias tarnauja ilgiau, mažėja ir jo priežiūros kaštai.

Taip pat vis daugiau dėmesio skiriama dangoms, kurios gali sumažinti transporto priemonių pasipriešinimą riedėjimui. Nors pavieniui vairuotojui skirtumas gali atrodyti nedidelis, pritaikius tokius sprendinius nacionaliniu mastu, jie gali ženkliai prisidėti prie mažesnių degalų sąnaudų ir mažesnio poveikio aplinkai.

– Papasakokite, kaip gimsta nauja tyrimo idėja – iš praktinių problemų ar iš teorinių įžvalgų?

– Dažniausiai viskas prasideda nuo praktinės problemos. Pavyzdžiui, kodėl tam tikras kelias deformuojasi greičiau, kodėl viena medžiaga veikia geriau nei kita, kaip būtų galima sumažinti poveikį aplinkai neprarandant kokybės.

Labai daug idėjų gimsta bendradarbiaujant su kelių sektoriaus įmonėmis, ministerijomis ar kitais partneriais. Mokslas šioje srityje yra glaudžiai susijęs su praktika – laboratorijoje atliekami tyrimai turi padėti spręsti realias problemas.

Kartais atsakymo tenka ieškoti mėnesius ar net metus, o kartais nauja idėja gimsta visai netikėtai – konferencijoje, diskusijoje su kolegomis ar stebint problemą realiame kelyje.

– Kaip paprastai atrodo Jūsų darbo diena? Ar daugiau laiko praleidžiate laboratorijoje, ar dirbdama su dokumentais bei dalyvaudama susitikimuose?

– Vieną dieną galiu daugiau laiko skirti laboratorinių tyrimų planavimui, jų vykdymo kuravimui ar gautų rezultatų analizei, kitą – rašyti mokslinius straipsnius, projektų paraiškas ar dalyvauti susitikimuose su partneriais.

Kadangi Kelių tyrimo institute einu ir vadovaujamas pareigas – esu direktoriaus pavaduotoja, nemažai laiko užima projektų koordinavimas bei bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis. Tenka dirbti kartu su Susisiekimo ir Aplinkos ministerijomis, AB „Via Lietuva“ ir kitomis kelių sektoriaus įmonėmis bei savivaldybėmis.

Man patinka, kad šis darbas labai dinamiškas – nėra dviejų vienodų dienų. Mokslas šiandien nebėra tik darbas laboratorijoje. Tai ir bendradarbiavimas, ir tarptautiniai projektai, ir idėjų ieškojimas kartu su kitų sričių specialistais.

– Žvelgiant į Jūsų šiandieninę veiklą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kelių tyrimo institute, smalsu sugrįžti į pradžią – kas Jus paskatino pasirinkti mokslininkės kelią?

– Man atrodo, kad smalsumas mane lydėjo nuo vaikystės. Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje man sekėsi ir patiko gana skirtingi dalykai – tiek tikslieji mokslai, tiek lietuvių kalba. Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose ir olimpiadose, o šiandien matau, kad šios dvi kryptys labai gražiai susijungė mokslininko darbe: reikia ne tik analizuoti, skaičiuoti ir ieškoti sprendimų, bet ir gebėti aiškiai perteikti mintis, rašyti, pristatyti savo idėjas kitiems.

Augdama Vilkaviškyje niekada nesvajojau tapti mokslininke, tačiau mane labai motyvavo noras nuolat tobulėti ir kurti kažką prasmingo. Studijų metu supratau, kad kelių inžinerija yra daug platesnė ir įdomesnė sritis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Šiandien labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano darbas turi realų rezultatą. Mokslas man nėra tik teorija – tai galimybė prisidėti prie pokyčių, kurie ilgainiui tampa matomi kiekvienam žmogui.