Mu­zie­jų nak­ties pa­slap­tis: apie patriarchą Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių – ki­taip

Ge­gu­žės 23-io­sios va­ka­rą Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­to­ji so­dy­ba-mu­zie­jus at­vė­rė du­ris lan­ky­to­jams ir pa­kvie­tė į Mu­zie­jų nak­ties ren­gi­nius.

Prog­ra­ma pra­si­dė­jo edu­ka­ci­jo­mis, skir­to­mis vai­kams. Nors jų tą va­ka­rą taip ir ne­su­lauk­ta, veik­lo­se no­riai ir nuo­tai­kin­gai da­ly­va­vo suau­gu­sie­ji. Edu­ka­ci­jų da­ly­viai ne tik pa­si­var­žė tu­ri­mo­mis ži­nio­mis apie pa­triar­chą, bet ir su­ži­no­jo nau­jų fak­tų, iš­gir­do įžval­gų apie šios iš­ki­lios is­to­ri­nės as­me­ny­bės ke­lio­nes bei gy­ve­ni­mą.

Pir­mą­ją edu­ka­ci­ją „Kaip Jo­nas po pa­sau­lį ke­lia­vo“ pa­ruo­šė ir ve­dė muziejaus edu­ka­to­rė Gied­rė Li­nar­tai­tė, o ant­rą­ją – „Ke­lio­nės kū­ru­sios Lie­tu­vą – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus marš­ru­tais“ – šios įstai­gos vy­res­nio­ji mu­zie­ji­nin­kė Ag­nė Bra­zai­tie­nė.

Vė­liau lan­ky­to­jai bu­vo pa­kvies­ti pa­žiū­rė­ti uni­ka­lios au­dio­vi­zua­li­nės ins­ta­lia­ci­jos „Es hu­ma­nus“. Prieš me­tus Ož­ka­ba­liuo­se gi­mu­sią idė­ją, vė­liau vir­tu­sią pro­jek­tu „At­ver­tys“, skir­tu 175-osioms J. Ba­sa­na­vi­čiaus gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti, ruo­šė bend­ra me­ni­nin­kų ir mu­zie­jaus dar­buo­to­jų ko­man­da.

Sti­li­zuo­tą teks­ti­li­nę žmo­gaus fi­gū­rą iš bend­ruo­me­nės suau­ko­tų se­nų aus­tų stal­tie­sių, rankš­luos­čių, už­tie­sa­lų kū­rė me­ni­nin­kė Ag­nie­tė Ja­nu­šai­tė-Vit­kū­nie­nė, siu­že­tą ir ani­ma­ci­ją – gra­fi­kos di­zai­ne­rė Au­rė­ja Ju­ce­vi­čiū­tė. Vi­zua­li­za­ci­jos me­tu skam­bė­jo Do­na­to Biel­kaus­ko mu­zi­ka, J. Ba­sa­na­vi­čiaus teks­tus įgar­si­no ak­to­rius Vi­lius Ka­mins­kas. Šo­kio cho­reog­ra­fi­ją kū­rė ir at­li­ko Ga­bi­ja Blo­chi­na ir Ur­tė Šal­čiū­tė. Už pro­jek­to ko­mu­ni­ka­ci­ją bu­vo at­sa­kin­ga Auš­ra Ka­mins­kai­tė. Mu­zie­ji­nin­kės Rū­ta Va­si­liaus­kie­nė, G. Li­nar­tai­tė ir A. Bra­zai­tie­nė tal­ki­no at­rink­da­mos ar­chy­vi­nę me­džia­gą, teks­tus, ve­dė ren­gi­nį, jo da­ly­viams pri­sta­tė kū­rė­jus ir rė­mė­jus, be ku­rių pa­ra­mos pro­jek­tas ne­bū­tų bu­vęs įgy­ven­din­tas.

Pir­mo­je ki­ne­ti­nės ins­ta­lia­ci­jos da­ly­je skam­bė­jo iš­trau­kos iš pa­ties J. Ba­sa­na­vi­čiaus ra­šy­ti­nių šal­ti­nių, pa­sa­ko­jan­čios apie Ož­ka­ba­lių apy­lin­kių geog­ra­fi­nius ypa­tu­mus bei is­to­ri­ją.

Pa­sa­ko­ji­mai per­si­py­nė ir įsta­biai de­rė­jo su folk­lo­ri­ne dai­na bei šiuo­lai­ki­niu šo­kiu. „Vai ar lau­kia ma­nęs tė­ve­liai iš ke­lio par­ke­liau­jant…“ – dai­no­je vėl ir vėl skam­bė­jo ke­lio­nės leit­mo­ty­vas. Pat­riar­cho pri­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tę, die­vo­bai­min­gus tė­vus ir jų puo­se­lė­tą vil­tį, kad Jo­nu­kas taps ku­ni­gu, al­sa­vo mei­le ir pa­gar­ba. Jo gro­žė­ji­ma­sis kai­mo so­dy­bo­mis, pi­lia­kal­niais, vie­ti­ne gam­ta dvel­kė tik­ru pa­trio­tiz­mu ir at­sa­ko­my­be už tė­vy­nės atei­tį. „Ant ši­tų kal­nų, ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, su­si­tvir­ti­no ma­no lie­tu­viš­ku­mas“, – tar­si pa­ties J. Ba­sa­na­vi­čiaus bal­sas ti­ki­no su­si­rin­ku­siuo­sius.

Jo lei­džia­ma „Auš­ra“ ta­po to pi­lie­tiš­ku­mo tau­tie­čiuo­se ža­di­ni­mo iš­raiš­ka, de­ri­na­ma su gy­dy­to­jo pa­šau­ki­mu: „Tė­vy­nę re­gė­jau kaip li­go­nį, ku­rį rei­kia gy­dy­ti“.

Pat­riar­cho rū­pes­tis tau­to­sa­kos lo­by­nu, moks­li­nė veik­la ir ga­liau­siai lū­kes­čių iš­si­pil­dy­mas, veik­los kul­mi­na­ci­ja – Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to pa­si­ra­šy­mas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos įkū­ri­mas.

Ste­bė­ti­nas ir pa­gir­ti­nas pro­jek­to au­to­rių su­ge­bė­ji­mas per­teik­ti įvai­ria­pu­sę ir dau­gias­luoks­nę is­to­ri­nę me­džia­gą bei tur­tin­gos ir ryš­kų pėd­sa­ką pa­li­ku­sios is­to­ri­nės as­me­ny­bės biog­ra­fi­ją bei bruo­žus. Tai pa­da­ry­ta la­ko­niš­ka, in­for­ma­ty­via, efek­ty­via, la­bai įdo­mia ir pa­trauk­lia for­ma, de­ri­nant tra­di­ci­nius me­ni­nės raiš­kos me­to­dus – teks­ti­lę, nuo­trau­kas, ar­chy­vus – su šiuo­lai­ki­nė­mis vi­zua­li­nė­mis prie­mo­nė­mis, ku­rių po­ten­cia­las ypač at­si­sklei­dė ant­ro­je ins­ta­lia­ci­jos da­ly­je.

Pir­mo­jo­je da­ly­je bu­vęs ne­jud­rus ir su­stin­gęs iš teks­ti­lės pa­ga­min­tas žmo­gaus ma­ne­ke­nas ant­ro­jo­je da­ly­je stai­ga at­gi­jo jo krū­ti­nė­je pra­dė­jus plak­ti šir­džiai.

Teks­ti­lės dro­bė­je su­mir­gė­jo šiuo­lai­ki­nės me­di­ci­nos prie­mo­nė­mis už­fik­suo­ta gy­vy­bės užuo­maz­ga mo­ters įsčio­se – kū­di­kio echos­ko­pi­jos nuo­trau­kos. Taip ins­ta­lia­ci­jo­je in­di­vi­dua­li vie­nos is­to­ri­nės as­me­ny­bės ke­lio­nė pa­vir­to vi­sos tau­tos ir žmo­ni­jos ke­lio­ne, įga­vo gi­les­nę, ne tik fi­zi­nę, bet ir fi­lo­so­fi­nę pra­smę. Jos au­to­rės pri­si­lie­tė prie es­mi­nių, am­ži­nų­jų eg­zis­ten­ci­nių ir ver­ty­bi­nių klau­si­mų: kas yra žmo­gus, ko­kia jo pa­skir­tis, už­duo­tis, vie­ta vi­suo­me­nė­je, tau­to­je ir vi­sa­to­je?

Pag­rin­di­nė vi­zua­li­za­ci­jos idė­ja, skam­bė­ju­si iš J. Ba­sa­na­vi­čiaus teks­tų, – „Te­bū­na švie­sa…“, o po pri­sta­ty­mo pa­tvir­tin­ta ir pa­čių kū­rė­jų: švie­sa, gė­ris, ty­ru­mas, at­spin­dė­tas ir teks­ti­lės dro­bių bal­tu­me, ir bal­tos švie­sos žais­me, įga­vo ir krikš­čio­niš­ką pra­smę. Mat vi­zua­li­za­ci­ja vy­ko so­dy­bos kar­vi­dė­je – ne kur ki­tur, o tvar­te, kur prieš du tūks­tan­čius me­tų yra gi­męs ir Jė­zus Kris­tus – dan­giš­ko­ji pa­sau­lio ir vi­sa­tos švie­sa.

Ins­ta­lia­ci­jos kū­rė­jų ko­man­da iš­reiš­kė vil­tį ir ke­ti­ni­mus pa­de­monst­ruo­ti šį ypa­tin­gą kū­ri­nį ir ki­to­se vie­to­se bei ki­to­mis pro­go­mis.

Ren­gi­nio pa­bai­go­je lan­ky­to­jai bu­vo pa­kvies­ti į Do­na­to Biel­kaus­ko ir Tam­sau­lės kon­cer­tą.

Ri­ta MIT­KU­TĖ-MAD­DOCK