Naują romaną „Manuskriptas“ pristatė knygotyrininkė, senovinių knygų ekspertė, Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Retų spaudinių skyriuje dirbanti Sondra Rankelienė. Detektyvinė istorija „Manuskriptas“ yra penktoji rašytojos knyga. Didelį gerbėjų būrį istorinių detektyvų autorė surinko po keturių serijos „Enigma“ knygų.
Dingęs rankraštis
Slaptoje Vilniaus mokslinių tyrimų laboratorijoje ugnies liepsnose žūsta žmogus. Tačiau dar prieš gaisrą gulintį kraujo klane jį aptinka laboratorijos vedėja Jaunė Gedminienė. Laboratorijos raktai dingę, o tuščiame koridoriuje nugirstas šnabždesys kelia siaubingus jaunystės prisiminimus. Nubėgusi patikrinti laboratorijos, grįžusi lavono ji neberanda. Jauna, ambicinga, tačiau pavaldinių nemėgstama vadovė supranta, kad įkalčiai ir kolegų liudijimai policiją atves pas ją. Moteris ryžtasi sprukti nuo bylos tyrėjo Šarūno Vilko ir jo komandos.
Netrukus paaiškėja, kad iš mokslininkės seifo kartu su segtuvu, kuriame buvo valstybinės svarbos eksperimentų rezultatai, dingo ir itin vertingas XVII amžiaus Lietuvos karo inžinieriaus Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies rankraštis. O kraupios žmogžudystės nesibaigia…
„Manuskriptas“ yra šiuolaikinė detektyvinė istorija, tačiau jos siužeto vingiuose įpinamos mažai girdėtos Lietuvos istorijos smulkmenos, trumpi pasakojimai iš Vilniaus miesto ir universiteto kasdienybės, atskleidžiamas antikvarinių rankraščių pasaulis.
Vilniaus universiteto bibliotekoje daugiau nei tris dešimtmečius dirbanti S. Rankelienė pasakojo, kad šita biblioteka yra senesnė už patį universitetą. „Šiuo metu joje saugoma apie 180 tūkstančių senų, retų spaudinių, su kuriais aš dirbu ir kurie yra visų mano knygų įkvėpimo šaltinis“, – kalbėjo knygotyrininkė priminusi, kad Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš dviejų dalių. Senoji arba centrinė biblioteka įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, naujoji, esanti netoli studentų miestelio Saulėtekyje, atidaryta 2013 m., yra modernus Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, dirbantis visą parą, septynias dienas per savaitę.
Būtent nuo šalia naujosios VU bibliotekos esančio Fizinių ir technologijos mokslų centro ir prasideda „Manuskripto“ veiksmas. „Daug žmonių nežino, jog Vilniuje egzistuoja modernus, naujausiomis technologijomis aprūpintas, su verslu bendradarbiaujantis Fizinių ir technologijos mokslų centras. Norėjau, kad jie sužinotų, todėl romano veiksmą čia ir perkėliau – fizikos mokslų daktarės kabineto seife padėjau Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ antrosios dalies rankraštį“, – kalbėjo autorė.
Pirmoji „Didžiojo artilerijos meno“ dalis lotynų kalba buvo išleista 1650 m. Amsterdame. Apie antrąją dalį numanome tik tiek, kiek knygos autorius yra parašęs pirmojoje dalyje. Antroji turėjo pasakoti apie mortyras – didelio kalibro trumpavamzdes patrankas. Esama žinių, kad kadaise šis rankraštis yra buvęs Lenkijoje, vėliau pervežtas į Sankt Peterburgą ir dingęs.
Rašė apie patrankas
S. Rankelienė priminė apie nuo Raseinių kilusį bajorą K. Semenavičių – talentingą karo inžinierių ir artileristą, sugebėjusį susisteminti visas XVII amžiaus žinias apie artileriją ir jas suprantamai išdėstyti knygoje.
„Didysis artilerijos menas“ buvo išverstas į svarbiausias Europos kalbas – išleistas vokiškai, angliškai, prancūziškai, olandiškai, daniškai ir lenkiškai. Didžiausias K. Semenavičiau nuopelnas – kad savo knygoje jis aprašė daugiapakopes raketas, pateikė brėžinių. Tais pačiais principais veikia ir šiuolaikinės raketos.
1650–1651 m. Amsterdame K. Semenavičius dingo. Kartu su juo – ir antrosios knygos rankraštis. Maždaug po dešimtmečio ne taip toli nuo Amsterdamo, Vokietijos mieste Osnabriuke, buvo išleista knyga, kurios autorius nežinomas. Vokiškai parašyta knyga vadinasi „Visapusiški nurodymai, kaip pasigaminti raketas, ugnines, vandens ir šturmo kulkas“, o joje galima rasti skyrių apie mortyras, lygiai kaip turėjo būti lietuvio bajoro knygoje. Ir iliustracijos – stulbinamai panašios į pirmosios knygos iliustracijas.
„Tai mano teorija, niekas jos neįrodė, tačiau anuomet kompiuterinių technologijų nebuvo, žmogaus akis turėjo tuos piešinius pamatyti, kad taip pat perpieštų“, – sakė senovinių knygų tyrėja pridurdama, kad intelektinių bei mokslo vagysčių buvę visais laikais.
Prakeiktas, kas pavogs
Savo romanui S. Rankelienė uždėjo paantraštę „Kazimiero Semenavičiaus rankraščio prakeiksmas“. Tam, kuris knygą pavogs, lemta mirti baisiausia mirtimi, virti pragaro katile, susirgti epilepsija, būti pakartam ar ketvirčiuotam. Prakeiksmas ne autorės sugalvotas – tokiu pat pažymėtas Britų muziejuje saugomas XII amžiaus rankraštis.
„Knygos senais laikais buvo labai brangios, pavyzdžiui, už dvi knygas XVI amžiuje galima buvo nusipirkti jautį, taigi, žmonės jas bandė apsaugoti įvairiais būdais. Populiariausias – prirakinti knygas prie stalų, spintų, o dar vienas – įrašyti į jas įvairius prakeiksmus ir nuosavybės įrašus. Pavyzdžiui: „Ši knyga mano, Dievas yra liudininkas“, toliau įrašoma knygos savininko pavardė ir įvairūs grasinimai, kas atsitiks tam, kuris knygą pavogs. Vilniaus universiteto bibliotekoje taip pat yra daug knygų, kuriose įvairiomis kalbomis įrašyti prakeiksmai. Esama ir lietuviškų įrašų, jie atsirado XIX amžiuje. Pavyzdžiui, Povilas Katkus perspėja: „Kas knygą pavogs, tas trejus metus pekloj krioks“, – pasakojo knygos autorė.
Neįkandamos paslaptys
Detektyve „Manuskriptas“ užsimenama ir apie akrostichus bei kitokius slaptuosius tekstus. Akrostichais anuomet šifruoti knygos autorių vardai. Vienas žymiausių paslėptas Martyno Mažvydo „Katekizme“. Eiliuotos prakalbos pirmosios 3–17 eilučių raidės slepia lotynizuotą Martyno Mažvydo asmenvardį MARTINVS MASVIDIVS.
Žymiausias užšifruotas tekstas yra Voiničiaus rankraštis. Paslaptinga knyga ant pergamento parašyta 1404–1424 m. nežinoma kalba, su nežinomomis iliustracijomis. Rankraštis pavadintas jį atradusio, iš Lietuvos kilusio antikvaro Mykolo Vilfredo Voiničiaus vardu.
„Šiuo metu manuskriptas saugomas Jeilio universiteto bibliotekoje. Beje, jis įkeltas į internetą, taigi, šifruoti jį gali kiekvienas. Kiek žinau, dabar to darbo ėmėsi dirbtinis intelektas“, – pristatyme kalbėjo S. Rankelienė.
Ji pasakojo, kad šifruoti tekstus buvo populiaru dar Antikos laikais, būtent iš to laikmečio mus pasiekė Cezario šifras, kai abėcėlės raidės perslenkamos per tam tikrą skaičių. Vėliau šifruoti tekstai klajojo Europoje diplomatų paštu, taip susirašinėjo įvairios slaptos draugijos. XVI amžiuje tekstų šifravimo menas pasiekė tokias aukštumas, kad prancūzų diplomato Blaise de Vigenere vardu pavadinta šifravimo sistema buvo nulaužta tik XX amžiuje, kai atsirado kompiuteriai.
„Ne veltui tiek daug kalbu apie slaptus tekstus. „Manuskripte“ taip pat yra slaptas tekstas. Gali būti, kad tai – pirmoji užšifruota lietuviška knyga“, – intrigavo istorinio detektyvo autorė S. Rankelienė.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.