Į maro išguldytą Vilkaviškio kraštą atplūdo žmonės iš Prūsijos ir Gudijos

„Apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, maro ir bado“, – maldose skambėjo protėvių raudos. Deja, XVIII a. pradžioje visi šie trys vargai užplūdo mūsų kraštą ir ilgai jo neapleido.

Įsiplieskus Didžiajam Šiaurės karui, Lietuvos teritorijoje susidūrė švedų ir rusų kariuomenės. Caras Petras I siekė įgyti prieigą prie Baltijos jūros. Karo viduryje išsekintą Lietuvą užpuolė ligos – prasidėjo maro epidemija.

Marą ir kitas baisias ligas, nuo kurių neįmanoma išgyti, žmonės vadino pavietre. Jokūbas Mikelėnas rašo, kad „katalikų Visų Šventųjų litanijoje pasakyta: nog pavietrio, bado ir vainos išgelbėk mus, Viešpatie. Pavietris – kažkokia buvusi labai seniai baisi žmonių nelaimė. Tauta, vartodama išsireiškimus „pavietrinis“ ar, pvz., „nuo pavietrio metų“, nori pabrėžti, kad tai labai senas dalykas.“

Senuose šaltiniuose pasakojama, jog žmogų, valgantį pusryčius, besimeldžiantį bažnyčioje, maras parblokšdavo ant žemės, ir tada jau būdavo viskas baigta. Sunkiose, ne mažiau kaip paros kančiose pasiraitęs žmogus sustingdavo ir virsdavo mirtinu pavojumi tiems, kurie jį norėjo palaidoti.

Vilkaviškio krašte, netoli Paežerių, Būdos kaime, 1855 m. gimęs mokytojas Jurgis Vencius paliko savo prisiminimus. Juose rašoma:

„Marą tų laikų žmonės vadino juoda mirčia. Kūnai labai pajuosdavo. Nuo tos ligos ant žmogaus kūno buvę gintariniai papuošalai, rožančiai, karoliai, auskarai pajuosdavo taip pat.

Kai prasidėjo maras (1710), tai žmonės darė įprastus karstus. Bet kai žmonės pradėjo kristi kaip musės, tai laidojo ten, kur mirė – į kapus jau nevežė. Duobkasiai, kurie užkasdavo lavonus, dėvėjo išvirkščias skrandas. Neaišku kodėl, gal buvo kokie burtai.

Tais pačiais metais maras siautė Vilkaviškio apylinkėje. Nuo Vilniaus maras ėjo skersai per Suvalkų kraštą. Per prūsus Karaliaučiaus link. Šiame ruože išmirus žmonėms liko tyrai. Keliai užaugo medžiais, o dirbami laukai apžėlė jaunais medeliais.

Į Prienų parapijos metrikų knygas buvo įrašyti tik šeši gimę vaikai. Tas pats faktas pasikartojo ir Vilkaviškyje.

Po maro žmonių buvo reta. Žmogus, sutikęs žmogų, laikydavo tai didele laime. Vilkaviškio rajone, Strielčiškių kaime, prie Mačių miškelio, liko mano dvi prosenelės. 1710 metais jų tėvai, broliai, seserys išmirė. Jos liko visiškai vienos. Turėdamos nemažą ūkį išėjo į Šunskus ieškoti žmonių. Gal gaus kokį vyriškį pasisamdyti, nes vienoms gyventi buvo nejauku.

Jos aplankė kelis namus ir kiekviename name rado lavonus. Radusios namą be lavonų jame apsigyveno ir laukė, gal kas ateis ir jas ras. Po kelių dienų prie bažnyčios rado pavargėlį ir parsivedė namo. Jie apsirūpino maisto atsargomis ir pašaru gyvuliams.

Išmirus žmonėms gyvulius išpjovė laukiniai žvėrys, kiti atėjus žiemai nudvėsė patys. Jeigu dar kur nors ir buvo likę išgyvenusių, tai neturėdami ką valgyti 1711 metais išmirė badu.

Pagal padavimus, tais laikais buvo daug girių, tai medžiai su savo sėklomis užkrėtė laukus. Ir tie laukai po dešimtmečio pavirto miškais. Kadangi nebuvo žmonių, tai priviso daugybė žvėrių, o ežeruose ir upėse – žuvų. Grynomis rankomis jas buvo galima gaudyti.

Po maro išgyvenusieji pradėjo eiti į išmirusius tyrus. Taip mano prosenelis Vencius, kada prūsus apgyvendino vokiečiais, persikėlė iš prūsų į Suvalkiją ir apsigyveno Paežeriuose. O paskiau Vencių padermė buvo sargais girių kunigaikščio Oginskio Vilkaviškio apskrityje. Mano motinos prosenelis atėjo iš Vilnijos ir vedė mano prosenelę.

Atėjo žmonės ir iš kitų kraštų. Vaikščiojo po girias ir ieškojo sau trobų. Radę geresnę, apsigyvendavo, kirsdavo girią ir darydavo lauką. Taip apie Vilkaviškį ties dvaru apsigyveno gudai. Jų kaimas iki šiol vadinasi Padvariai-Gudeliai. Ties Pilviškiais buvo gudų kaimas ir vadinasi Būdviečiais-Gudeliais. Netoli kitas kaimas, tai Žiūriai-Gudeliai.

Laikui bėgant po maro į Vilkaviškio kraštą atklydę gudai sulietuvėjo. Mūsų žmonės, tiek seni, tiek jauni, tankiai mini apie pavietrės marą. O kas buvo ta pavietrė, tai daugelis nežino, – tam šį dalyką aš ir parašiau.“

Lietuvoje maras siautėjo ne vieną kartą. Sako, užklupdavo maždaug kas šimtmetį. Juodoji mirtis įsiplieksdavo karų metu. Paskutinysis jo protrūkis, aptartas šiame straipsnyje, siautėjo 1710 metais.

Pasak amžininkų, numirėliai gatvėse ir trobose trūnijo nepalaidoti. Miestuose siautė badas, nes niekas nepristatė maisto. Vilnius pavirto į didelį kapinyną. Ištuštėjusių namų ir vienuolynų niekas nesaugojo. Tačiau neatsirado ir vagių, kurie apiplėštų ištuštėjusius statinius.

Iki dvarų taip pat nebuvo galima lengvai prieiti. Priešakyje stovėdavo sargybinių eilės ir vydavo prašalaičius tolyn.

Vėliau kaip koks išganymas atslinko siaubingi 1711 m. žiemos šalčiai. Maras pradėjo silpti, o sausį ir vasarį paspaudus šaltukui, pavietrė išnyko galutinai.

Muziejininkas Tomas SUŠINSKAS