Per pastaruosius dvejus metus terminuotųjų indėlių palūkanos po staigaus šuolio 2023-iaisiais mažėjo ir grįžo į ilgalaikį lygį, todėl 2026-ųjų pradžioje gali kilti klausimas, kaip racionaliausiai išnaudoti sukauptas santaupas. Nors Lietuvos gyventojai turi vis daugiau lėšų, jų struktūra, ekspertų teigimu, išlieka neefektyvi: Lietuvos banko duomenimis, grąžą generuojantys terminuotieji indėliai 2025 m. pabaigoje sudarė 7,8 mlrd. eurų – reikšmingo augimo nuo ankstesnių metų nėra. Tuo tarpu lėšos einamosiose sąskaitose, kuriose palūkanos dažniausiai yra lygios nuliui, išaugo nuo 16–17 mlrd. eurų 2023-iaisiais iki beveik 19 mlrd. eurų 2025 m. pabaigoje.
Pasak specializuoto paskolų ir indėlių banko „Fjord Bank“ generalinio direktoriaus Veiko Kandla, šie skaičiai atskleidžia taupymo paradoksą: turėdami vis daugiau santaupų, žmonės didžiąją jų dalį vis dar laiko visiškai neįdarbintą.
„Gyventojų finansinis atsparumas iš tiesų stiprėja – per pastaruosius metus santaupos augo. Tačiau vien sukaupti pinigus nepakanka. Klausimas, kaip jie panaudojami, šiandien tampa kur kas aktualesnis. Jei santaupos lieka sąskaitoje, kurioje jos neuždirba nieko, reali jų vertė laikui bėgant tirpsta“, – sako jis.
Nors indėliai išlieka viena iš saugiausių priemonių nusprendus įdarbinti turimas santaupas, jų nauda labai priklauso nuo to, kokias palūkanas siūlo skirtingi bankai, teigia ekspertas.
Lietuvos banko indėlių palūkanų statistika rodo, kad tą patį indėlio terminą skirtingos finansų institucijos apmokestina labai skirtingai: mažesni, dėl indėlių aktyviai konkuruojantys bankai 2026 m. sausį už dvejų metų trukmės indėlius siūlo 2,5–3,2 proc. palūkanas, kai didieji bankai – apie 1,5–2 proc.
V. Kandla aiškina, kad tokie skirtumai yra struktūrinė rinkos savybė ir egzistuoja jau ilgą laiką.
„Didieji bankai turi didelį, per dešimtmečius susiformavusį klientų, laikančių santaupas einamosiose sąskaitose (kitaip tariant, nemokamų pinigų) portfelį ir mažesnę priklausomybę nuo papildomų indėlių, todėl jų motyvacija kelti palūkanas yra ribota. Mažesni bankai veikia visai kitoje konkurencinėje realybėje – jie aktyviai dalyvauja indėlių rinkoje ir dažniau siūlo palūkanas, artėjančias prie rinkos maksimumo. Tai būdinga ne tik Lietuvai, tokį modelį matome visoje Europoje. Ši konkurencija yra naudinga vartotojams, nes didina jų pasirinkimo laisvę ir suteikia realią grąžos alternatyvą“, – teigia ekspertas.
Pasak jo, nepaisant ekonominės logikos tik nedidelė dalis Lietuvos gyventojų aktyviai naudojasi šia bankų konkurencija. Mūsų elgesys ryškiai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių, kur taupymo tradicijos yra gilesnės.
„Pavyzdžiui, maždaug 90 proc. „Fjord Bank“ indėlių sudaro Vokietijos, Nyderlandų, Ispanijos ir Airijos gyventojų lėšos. Šių šalių gyventojai itin aktyviai ieško būdų, kaip jų pinigai galėtų dirbti efektyviau, todėl nuolat lygina indėlių pasiūlymus ir renkasi institucijas, kurios moka didžiausias palūkanas. Lietuvoje situacija kitokia: lojalumas didiesiems bankams yra tvirtas ir natūralus, tačiau jis lemia, kad dalis žmonių tiesiog netikrina, ar dabartinis pasirinkimas yra finansiškai optimalus. Didelė dalis gyventojų savo pinigų apskritai neįdarbina, tai – dar didesnis finansinis praradimas“, – aiškina V. Kandla.
Anot eksperto, finansinės pasekmės tampa akivaizdžios tik įvertinus realius skaičius.
„Kai indėlių palūkanų skirtumas tarp dviejų bankų siekia procentinį punktą ar daugiau, žmogui, turinčiam 10, 20 ar 30 tūkst. eurų santaupų, tai reiškia labai konkrečią sumą, kurią jis gali uždirbti arba prarasti. Todėl svarbu bent kartą per metus peržiūrėti savo indėlių portfelį ir įsivertinti alternatyvas, nes šiais laikais pasidėti indėlį, pavyzdžiui, specializuotame banke yra labai greita ir paprasta, situacija skiriasi nuo kredito unijų“, – sako jis.
Ar 2026-aisiais indėlis vis dar apsimoka?
Nors indėliai išlieka viena iš saugiausių taupymo formų, gyventojai, eksperto teigimu, turi ir kitų alternatyvų: nuo valstybės obligacijų (pavyzdžiui, gynybos) iki investicinių fondų ar akcijų. Svarbu žinoti, primena V. kandla, jog tos priemonės, kurios siūlo pastebimai didesnę grąžą, paprastai yra susijusios ir su didesne rizika bei vertės svyravimais.
„Valstybės obligacijos gali duoti šiek tiek didesnę grąžą nei didžiųjų bankų indėliai, tačiau jų vertė rinkoje kinta priklausomai nuo palūkanų ciklo. Investiciniai fondai ir akcijos ilgainiui gali generuoti ženkliai didesnį pelną, bet kartu gali patirti ir laikinų nuvertėjimų, ne kiekvienas gyventojas yra pasirengęs tokiems svyravimams“, – sako „Fjord Bank“ vadovas.
Todėl, pasak V. Kandlos, atsakymas į klausimą, ar terminuotas indėlis sukurs vertę, priklauso nuo užsibrėžtų tikslų. Jei žmogui svarbiausia saugiai laikyti pinigus ir gauti grąžą, indėlis išlieka racionali priemonė. Ji leidžia turėti ir lankstumo: lėšas galima išskaidyti per kelis skirtingų laikotarpių indėlius.
„Didžiausia klaida yra visiškai neįdarbinti pinigų ir palikti juos sąskaitoje, kur jie neduoda jokios grąžos. Antroji klaida – nepasinaudoti rinkoje esančiais skirtumais. 1,5 ar 3 proc. palūkanos atrodo nereikšmingai, kol nepaskaičiuoji, kiek tai sudaro nuo 15 ar 30 tūkstančių eurų. Todėl 2026 m., kaip ir anksčiau, indėlis bus tiek naudingas, kiek žmogus pats įdės pastangų pasirinkdamas tinkamiausią vietą laikyti santaupas“, – apibendrina ekspertas.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.