Vir­ba­lais suku­ria­mi ne tik rank­dar­biai, bet ir ry­šiai

To­ma BIRŠ­TO­NĖ

Vir­ba­lis ir vir­ba­lai – du žo­džiai, skam­ban­tys be­veik vie­no­dai. At­si­tik­ti­nu­mas? Vir­ba­lio mo­te­rys sa­ko: „Anaip­tol!“ Prieš ke­le­tą mė­ne­sių kultūros na­muo­se su­si­bū­ru­si mo­te­rų kū­ry­bi­nė mez­gi­mo ar­te­lė įro­dė, kad vir­ba­lai ga­li su­jung­ti ne tik siū­lus, bet ir žmo­nes.

Kiek­vie­na su sa­vo pa­tir­ti­mi

Kaip pa­sa­ko­jo Vir­ba­lio kul­tū­ros na­mų kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kė Žyd­rū­nė Gu­diš­kie­nė, pir­mie­ji mo­te­rų pri­si­lie­ti­mai prie vir­ba­lų ar vą­še­lių pra­si­dė­jo dar va­sa­rą. Mi­nint Ge­du­lo ir vil­ties die­ną bu­vo su­reng­ta gra­ži ak­ci­ja, per ku­rią gy­ven­to­jai bu­vo kvie­čia­mi megz­ti at­min­ties siū­lą, su­si­telk­ti ty­lo­je ir min­ti­mis pa­bū­ti su tais, ku­rie ne­grį­žo iš trem­ties.

Vis­gi tuo vis­kas ne­si­bai­gė. Žyd­rū­nės min­ty­se nuo­lat kir­bė­jo idė­ja ne­pa­leis­ti vir­ba­lų ir pa­kvies­ti Vir­ba­lio apy­lin­kių mo­te­ris į bend­rą pra­smin­gą už­siė­mi­mą. Į pir­muo­sius su­si­bū­ri­mus ru­de­nį atei­da­vo vos po­ra be­si­do­min­čių­jų, ta­čiau šian­dien jau su­si­for­ma­vo še­šių mo­te­rų gru­pė, ku­ri re­gu­lia­riai ren­ka­si į mez­gi­mo už­siė­mi­mus. Kaip jos pa­čios sa­ko, čia gims­ta ne tik mez­gi­niai, bet ir at­vi­ri po­kal­biai bei nuo­šir­džios drau­gys­tės.

Be Žyd­rū­nės, mez­gi­mu su­si­do­mė­jo Lo­re­ta Va­si­liaus­kie­nė, Si­gi­ta Ki­ve­rie­nė, Ai­da Kar­ži­naus­kie­nė, Da­nu­tė Ma­čio­kie­nė, Lai­ma Rad­vi­naus­kie­nė. Kiek­vie­na jų į mez­gi­mo ar­te­lę at­si­ne­šė ne tik vir­ba­lus, bet ir sa­vąją pa­tir­tį.

Da­nu­tė mez­ga nuo paaug­lys­tės, o ei­ti į mez­gi­mo už­siė­mi­mus ją pa­ska­ti­no duk­ra. Lai­ma juo­ka­vo, kad vir­ba­lus ir vą­še­lį ra­my­bė­je pa­lie­ka tik va­sa­rą, vi­są ki­tą lai­ką jie yra iš­ti­ki­mi pa­ly­do­vai. Ai­da ir Si­gi­ta megz­ti mo­ka jau se­niai, ta­čiau su­ra­dus bend­ra­min­čių šis po­mė­gis ta­po dar ar­ti­mes­nis. Bū­da­mos mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se mo­te­rys daž­nai su­si­tik­da­vo ir megz­da­vo dvie­se, o da­bar džiau­gia­si išau­gu­siu mez­gė­jų bū­re­liu. Lo­re­ta megz­ti iš­mo­ko iš li­go­ni­nės pa­la­tos drau­gių, o šian­dien jos „ark­liu­kas“ – įvai­rūs žais­lai. Žyd­rū­nė, sa­vęs ne­lai­kan­ti stip­ria mez­gė­ja, sa­ko, jog bū­nant kar­tu vis­kas pa­vyks­ta leng­viau.

Mez­gi­niais gra­ži­na mies­tą

Nors mez­gi­mo ar­te­lė vei­kia dar tik ket­vir­tą mė­ne­sį, mo­te­rys jau spė­jo sa­vo dar­bais pra­džiu­gin­ti bend­ruo­me­nę. Jų nu­megz­ti žais­liu­kai puo­šė ka­lė­di­nę eg­lu­tę baž­ny­čio­je. Prieš šven­tes Vir­ba­ly­je bu­vo įkur­tas eg­lu­čių par­kas. Mez­gė­jos ja­me su­kū­rė ir sa­vą­ją eg­lu­tę, ku­rią puo­šė ne kuo ki­tu, o pa­čių ran­ko­mis nu­megz­tais pa­puo­ša­lais.

Pa­sak Ž. Gu­diš­kie­nės, mi­nint Tarp­tau­ti­nę mo­ters die­ną bū­tų pra­smin­ga su­reng­ti mez­gi­mo už­siė­mi­mus lan­kan­čių mo­te­rų dar­bų pa­ro­dą. Kiek­vie­na tik­rai tu­ri, ką pa­ro­dy­ti – nuo raš­tais iš­mar­gin­tų ko­ji­nių ar dai­lių su­kne­lių iki mielų megz­tų žais­lų.

Be to, mez­gi­mo en­tu­zias­tės jau ku­ria de­ta­les ve­ly­ki­nei de­ko­ra­ci­jai. Ko­kią ji bus, mo­te­rys kol kas lai­ko pa­slap­ty­je, ta­čiau už­si­me­na, kad di­de­lė ir spal­vo­ta – tai tik­rai.

„Čia sma­giau­sia, kad nė­ra jo­kių pa­slap­čių. Jei, pa­vyz­džiui, mez­gėjų gru­pė­se so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ban­dai pa­si­tei­rau­ti, kaip nu­megz­tas vie­nas ar ki­tas rū­bas, daž­nai at­sa­ky­mo ne­su­lau­ki – tar­si tai bū­tų di­de­lė pa­slap­tis. O čia mes vie­na ki­tai pa­de­da­me to­bu­lė­ti, nes ne­tu­ri­me ko slėp­ti“, – sa­kė L. Va­si­liaus­kie­nė.

Laukia naujų narių

Vi­sos kal­bin­tos mo­te­rys megz­ti mo­ka, vis dėl­to bendraminčių už­siė­mi­muo­se vi­sa­da at­si­ran­da pro­gų iš­mok­ti ko nors nau­jo. Pa­vyz­džiui, Si­gi­ta vi­sas pa­mo­kė, kaip megz­ti reg­la­no megz­ti­nį, o Lo­re­ta prieš šven­tes pa­siū­lė idė­ją sim­bo­li­nėms do­va­noms – megz­ti de­ko­ra­ty­vi­nius ark­liu­kus su pa­sa­go­mis.

Mo­te­rys megz­ti su­si­tin­ka kiek­vie­ną sa­vai­tę ir tam ski­ria bent dvi–tris va­lan­das sa­vo lais­va­lai­kio. Jų tei­gi­mu, lai­kas tie­siog ne­ju­čia pra­bė­ga. Vir­ba­lie­tės į sa­vo ra­tą mie­lai priim­tų ir dau­giau no­rin­čių­jų. Kaip jos sa­ko, tik­rai ne­rei­kia bi­jo­ti, jei vir­ba­lai jau se­niai lai­ky­ti ran­ko­se ar mez­gant „pa­bė­ga“ akys – mez­gi­mo ar­te­lė­je vi­sa­da at­si­ras pa­de­dan­čių, kant­riai pa­mo­kan­čių ir pa­lai­kan­čių bend­ra­min­čių. Svar­biau­sia čia ne pa­tir­tis, o no­ras bū­ti kar­tu ir mo­ky­tis ko nors nau­jo.

„Čia bū­da­ma aš at­si­pa­lai­duo­ju. Na­muo­se tarp ke­tu­rių sie­nų at­si­bos­ta. Iš pra­džių lyg ir dve­jo­jau, ar ei­ti, o da­bar tie­siog trauk­te trau­kia“, – savo sprendimu pri­si­jun­gti džiau­gė­si D. Ma­čio­kie­nė.