Is­to­ri­nis dva­ras tam­pa bend­ruo­me­nės su­si­ti­ki­mų vie­ta

To­ma BIRŠ­TO­NĖ

Šiau­di­niš­kių dva­ras pa­sta­ruo­ju me­tu pil­nas gy­vy­bės – jo erd­vė­se vis daž­niau gir­dė­ti vai­kų juo­kas. Is­to­ri­nė vie­ta ta­po lai­ki­nuo­ju vai­kų die­nos cent­ru.

Prieg­lobs­tis bend­ruo­me­nei

Kaip pa­sa­ko­jo Šiau­di­niš­kių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ire­na Sen­ku­vie­nė, jos va­do­vau­ja­ma or­ga­ni­za­ci­ja jau ku­rį lai­ką bu­vo su­si­tai­kiu­si su min­ti­mi, kad teks pa­lik­ti bu­vu­sį mo­kyk­los pa­sta­tą, ku­ria­me vy­ko bend­ruo­me­ni­nės veik­los ir vei­kė vai­kų die­nos cent­ras, nes ja­me pla­nuo­ja­ma įreng­ti Gud­kai­mio glo­bos na­mų pa­da­li­nį. Ka­dan­gi gy­ven­vie­tė­je lais­vų ir tin­ka­mų pa­tal­pų nė­ra daug, pir­mi­nin­kei ki­lo idė­ja vai­kų die­nos cent­rą lai­ki­nai per­kel­ti į Šiau­di­niš­kių dva­rą.

Da­bar­ti­nis jo sa­vi­nin­kas – vie­tos gy­ven­to­jas Va­len­ti­nas Vie­rai­tis šiai idė­jai ne­prieš­ta­ra­vo. Prie­šin­gai – jis džiau­gė­si, kad is­to­ri­nė­je erd­vė­je bus dau­giau gy­vy­bės, šur­mu­lio ir vai­kų juo­ko. Be to, mi­nė­ta vie­ta vai­kų die­nos cent­rui tin­ka­ma – čia yra vir­tu­vė­lė, erd­vi pa­tal­pa įvai­rioms veik­loms, o svar­biau­sia – šil­ta ir jau­ku. Pats V. Vie­rai­tis nuo­lat rū­pi­na­si pa­tal­po­mis, jas tvar­ko ir kas­dien bū­na dva­re.

Tie­sa, vai­kams iki nau­jo­sios centro vie­tos ten­ka paė­jė­ti šiek tiek il­gė­liau, mat dva­ras sto­vi kiek ato­kiau nuo gy­ven­vie­tės. Ta­čiau vos pa­ju­tę ten tvy­ran­čią dva­sią jie mie­lai lei­džia lai­ką nau­jo­je vie­to­je.

„Atė­jus pa­va­sa­riui pla­nuo­ja­me su­tvar­ky­ti ap­lin­ką – vai­kams tai bus ver­tin­ga edu­ka­ci­nė pa­tir­tis. Pats Va­len­ti­nas la­bai no­riai bend­rau­ja su vai­kais, yra ko­mu­ni­ka­bi­lus, mėgs­ta dar­bą su me­džiu, ža­da to pa­mo­ky­ti jau­ni­mą“, – pa­sa­ko­jo I. Sen­ku­vie­nė.

Du­rys at­vi­ros vi­siems

Šio­kia­die­niais is­to­ri­nę erd­vę už­lie­ja sma­gus vai­kų kle­ge­sys, o bend­ruo­me­nė nu­spren­dė Šiau­di­niš­kių dva­rą ret­kar­čiais at­ver­ti ir sa­vait­ga­liais. Ten jau bu­vo suor­ga­ni­zuo­ti ke­li šo­kių va­ka­rai žmo­nėms, ku­riems per tris­de­šimt. Pa­si­ro­do, anks­čiau čia ir­gi vyk­da­vo šo­kiai – tam pri­tai­ky­ta erd­vi sa­lė.

Kaip pa­sa­ko­jo I. Sen­ku­vie­nė, pir­ma­sis šo­kių va­ka­ras su­lau­kė di­džiau­sio bū­rio en­tu­zias­tų. Žmo­nes at­ve­dė ne tik no­ras pa­si­šok­ti, bet ir smal­su­mas – juk mu­zi­ki­niam va­ka­rui bu­vo pa­si­rink­ta neei­li­nė is­to­ri­nė vie­ta. Ir vė­les­ni ren­gi­niai ne­prit­rū­ko lan­ky­to­jų: į juos rin­ko­si ne tik vie­tos gy­ven­to­jai, bet ir sve­čiai iš ap­lin­ki­nių kai­mų bei mies­tų. Be to, dva­ro du­rys bu­vo at­ver­tos ir Nau­jų­jų Me­tų su­ti­ki­mui. Pir­mie­ji šo­kiai vy­ko skam­bant dainų įra­šams, o da­bar vis daž­niau svars­to­ma apie gy­vos mu­zi­kos va­ka­rus.

„Šis dva­ras mums svar­bus ne tik kaip is­to­ri­nis pa­sta­tas, bet ir kaip kai­mo at­min­ties da­lis. Ja­me vi­sa­da vi­rė gy­ve­ni­mas, to­dėl žmo­nės šią vie­tą iki šiol pri­si­me­na su nos­tal­gi­ja“, – sa­kė I. Sen­ku­vie­nė.

Trūks­ta fi­nan­sų

Šiau­di­niš­kių dva­ras – įspū­din­gas, net 800 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to sta­ti­nys. 2008 m. dva­rą įsi­gi­jęs V. Vie­rai­tis jį nuo­sek­liai tvar­kė sa­vo lė­šo­mis: per­tin­ka­vo sie­nas, da­ly­je pa­tal­pų įren­gė šil­do­mąsias grin­dis, su­tvar­kė sto­gą. Vy­ras sa­kė, kad tu­rė­da­mas bend­ra­min­čių ir fi­nan­si­nių ga­li­my­bių ga­lė­tų at­lik­ti dau­giau dar­bų. Jam svar­biau­sia, kad dva­ras ne­bū­tų ap­leis­tas ir nio­ko­ja­mas.

Bend­ruo­me­nė no­rė­tų pri­trauk­ti pro­jek­ti­nių lė­šų pa­sta­tui tvar­ky­ti, ta­čiau to­kia pa­ra­ma daž­niau­siai sie­ja­ma su su­tar­ti­niais įsi­pa­rei­go­ji­mais ir il­ga­lai­kė­mis at­sa­ko­my­bė­mis. Pag­rin­di­nis šiau­di­niš­kie­čių sie­kis bū­tų gau­tas lė­šas skir­ti pa­sta­tui tvar­ky­ti ir jį pri­tai­ky­ti bend­ruo­me­nės reik­mėms.

Vie­na iš atei­ties idė­jų – po pa­sta­tu įreng­ti prie­dan­gas. Dva­ro rū­siai yra erd­vūs, tad tin­ka­mai pri­tai­ky­ti jie ga­lė­tų tap­ti pa­pil­do­ma sau­gia erd­ve žmo­nėms.

Šiuo me­tu V. Vie­rai­tis rū­siuo­se lai­ko ka­nų ir jur­gi­nų gum­bus, ku­rių čia iš­ties gau­su: vien jur­gi­nų – dau­giau nei pus­šim­tis spal­vų, o ka­nų – apie de­šimt. Vy­ras itin do­mi­si au­ga­li­nin­kys­te, to­dėl pa­ts rū­pi­na­si dva­ro ap­lin­ka. Atė­jus pa­va­sa­riui, au­ga­lai bus iš­neš­ti iš rū­sio ir pa­puoš dva­ro so­dą. Gė­lės – ne vie­nin­te­lis Va­len­ti­no ho­bis. Jis ap­skri­tai la­bai my­li au­ga­lus: anks­čiau yra tu­rė­jęs ne­ma­žą me­de­ly­ną, lai­kė bi­čių.

Be­je, so­de au­ga ne tik įvai­rūs au­ga­lai – jo tven­ki­niuo­se gy­ve­na žu­vys: amū­ri­niai kar­piai. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku jie iš­gau­do­mi iš tven­ki­nių ir per­ke­lia­mi į ba­sei­ną rū­sy­je, kur mai­ti­na­mi ir ap­rū­pi­na­mi de­guo­ni­mi, kad at­ši­lus orams vėl ga­lė­tų su­grįž­ti į sa­vo na­tū­ra­lią ap­lin­ką.

„Šis dva­ras tu­ri di­džiu­lį po­ten­cia­lą – kol kas trūks­ta tik fi­nan­si­nių ga­li­my­bių vi­soms idė­joms įgy­ven­din­ti. Į jį žvel­gia­me su di­de­lė­mis vil­ti­mis: svars­to­me apie įvai­rius ren­gi­nius ir edu­ka­ci­jas vai­kams, jau­ni­mui bei suau­gu­sie­siems. No­ri­me, jog ši vie­ta bū­tų gy­va – kad čia su­si­tik­tų skir­tin­gos kar­tos, vyk­tų mo­ky­ma­sis, da­li­ji­ma­sis pa­tir­ti­mi ir bū­tų puo­se­lė­ja­mos tra­di­ci­jos. Taip pat ti­ki­mės, jog dva­ru su­si­do­mės Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai ar ki­ti spe­cia­lis­tai. Bū­tų ge­rai, jog jie ap­žiū­rė­tų ob­jek­tą ir pri­si­dė­tų prie to, kad toks pa­sta­tas ne­su­nyk­tų“, – kal­bė­jo I. Sen­ku­vie­nė.