Ne­ra­mu­mai Ira­ne ir jė­gų pu­siaus­vy­ra Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se

Istorikas Arū­nas TA­LU­TIS

Vos prieš sa­vai­tę Jung­ti­nėms Ame­ri­kos Vals­ti­joms iš val­džios pa­ša­li­nus jai prie­šiš­kos Ve­ne­sue­los dik­ta­to­rių Ni­ko­lą Ma­du­ro, pa­sau­lio akys pa­kry­po į ki­tą že­my­ną. Vie­ną di­džiau­sių ir įta­kin­giau­sių Azi­jos vals­ty­bių Ira­ną jau ku­ris lai­kas pur­to ma­si­nių pro­tes­tų, nu­kreip­tų prieš vie­tos val­džios veiks­mus, ban­ga.

Tarp Ira­no ir Ve­ne­sue­los ga­li­ma iš­ves­ti ne­ma­žai pa­ra­le­lių. Abi ša­lys yra tur­tin­gos sa­vo gam­ti­nių iš­tek­lių – ypač naf­tos. Abi vals­ty­bės yra Ru­si­jos ir Ki­ni­jos są­jun­gi­nin­kės ko­vo­je prieš Va­ka­rus ir ypač – prieš JAV. Anks­čiau val­dant li­be­ra­les­niems po­li­ti­kams abi vals­ty­bės bu­vo ga­na kles­tin­čios ir at­vi­ros pa­sau­liui. Da­bar tiek Ve­ne­sue­la, tiek Ira­kas yra nu­ste­ken­tos ir, kaip be­bū­tų pa­ra­dok­sa­lu, pa­sku­ti­nius sa­vo tu­ri­mus fi­nan­si­nius re­sur­sus ski­ria gink­lams bei įvai­rių te­ro­ris­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų fi­nan­sa­vi­mui.

Ne­nuos­ta­bu, kad daug kas spė­lio­ja, jog Ira­nas ga­li tap­ti ki­tu JAV pre­zi­den­to Do­nal­do Tram­po tai­ki­niu sie­kiant pa­keis­ti ša­lies val­džią. Tuo la­biau kad pa­ts vals­ti­jų pre­zi­den­tas ofi­cia­liai sa­vo kal­bo­je yra įspė­jęs Ira­no re­ži­mą ne­siim­ti prieš pro­tes­tuo­to­jus rep­re­si­nių, smur­ti­nių prie­mo­nių, ant­raip – Ame­ri­ka bus pri­vers­ta įsi­kiš­ti. Kad tai rea­lus įspė­ji­mas, ga­li­me su­pras­ti iš praei­tų me­tų bir­že­lio 22 d. JAV at­lik­tos ka­ri­nės ope­ra­ci­jos „Mid­night ham­mer“ (liet. vi­dur­nak­čio kū­jis) pa­vyz­džio. Jos me­tu bu­vo su­duo­ti oro smū­giai Ira­no po­že­mi­nei ura­no, skir­to ato­mi­niam gink­lui kur­ti, sau­gyk­lai.

Vis dėl­to ly­gi­nant Ira­no ir Ve­ne­sue­los at­ve­jus rei­kia ne­pa­mirš­ti ir yra juos ski­rian­čios ypa­ty­bės. Tai – po­li­ti­nių re­ži­mų po­bū­džio skir­tu­mas. Ira­ne re­ži­mas tie­sio­giai re­mia­si re­li­gi­ja ir aukš­čiau­sias vals­ty­bės pa­rei­gū­nas, vi­sų pir­ma, yra re­li­gi­nis ly­de­ris. Tuo tar­pu Ve­ne­sue­los val­džioje yra tie­siog prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių val­džią už­gro­bu­sių po­pu­lis­tų po­li­ti­kų gru­pė, ku­ri lai­kui bė­gant ta­po la­biau pa­na­ši į or­ga­ni­zuo­tą nu­si­kals­ta­mą gru­puo­tę.

No­rint su­pras­ti si­tua­ci­jos Ira­ne svar­bą rei­kia pa­žvelg­ti į pla­tes­nį re­gio­no geo­po­li­ti­nį pa­veiks­lą. Nors vi­sos re­gio­no vals­ty­bės, iš­sky­rus Iz­rae­lį, iš­pa­žįs­ta is­la­mą, bet iš­pa­žįs­ta skir­tin­gas šios re­li­gi­jos at­mai­nas, o tai ir ke­lia ne­san­tai­ką.

Re­gio­ne yra su­si­for­ma­vę du ga­lin­gi po­li­ti­niai blo­kai, at­sto­vau­jan­tys dviem di­džiau­sioms is­la­mo kryp­tims – šii­tams ir su­ni­tams. Bū­ten šii­tų valdomas Ira­nas Vi­du­ri­niuo­siuo­se Ry­tuo­se yra ga­lin­giau­sia jė­ga, ku­ri at­sto­vau­ja šios re­li­gi­nės gru­pės in­te­re­sams. Po 1979 m. re­vo­liu­ci­jos, nu­ver­tu­sios pro­va­ka­rie­tiš­ką ka­ra­lių ir val­džią už­gro­bus is­la­mo fun­da­men­ta­liz­mą pro­pa­guo­jan­tiems Aja­to­loms (Ira­no dva­si­niai ir po­li­ti­niai ly­de­riai), šii­tų in­te­re­sams dau­giau­siai at­sto­vau­ja­ma re­miant ne­ra­mu­mus su­ni­tų vals­ty­bė­se, fi­nan­suo­jant te­ro­ris­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, to­kias kaip Hez­bol­lah ar Ha­mas, ku­rios žu­do ci­vi­lius Iz­rae­ly­je, siun­čiant ka­ri­nę pa­ra­mą są­jun­gi­nin­kei Ru­si­jai ir, ži­no­ma, ku­riant ato­mi­nį gink­lą. Ne­nuos­ta­bu, kad vyk­dydamas to­kią veik­lą Ira­nas su­si­lau­kė tarp­tau­ti­nių san­kci­jų.

Il­gą lai­ką sa­vo są­jun­gi­nin­kių – Ru­si­jos ir Ki­ni­jos – dė­ka Ira­nas ga­na sėk­min­gai funk­cio­na­vo net ir su Va­ka­rų san­kci­jų spau­di­mu. Ša­lis įvai­riais ne­le­ga­liais bū­dais su­ge­bė­da­vo apei­ti san­kci­jas ir to­liau vyk­dy­ti sa­vo pre­ky­bą. Tu­rė­jo še­šė­li­nį lai­vy­ną, skir­tą ga­ben­ti naf­tą Ki­ni­jai ir ki­toms vals­ty­bėms.

To už­te­ko, kad re­ži­mas jaus­tų­si pa­to­giai ir to­liau siek­tų sa­vo tiks­lų. Tiks­liau – to už­te­ko iki da­bar. Nie­ko ste­bė­ti­no, kad re­li­gi­nių fa­na­ti­kų bu­vi­mas val­džio­je prio­ri­te­tu padarė ideo­lo­gi­nius tiks­lus, o ša­lies ci­vi­li­nė inf­rast­ruk­tū­ra ir pi­lie­čių bui­tis ta­po ant­raei­liu rū­pes­čiu. Si­tua­ci­jai pa­laips­niui vis blo­gė­jant tiek dėl so­cia­li­nių, tiek dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, ira­nie­čių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas vis au­go.

Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad pro­tes­tų bu­vo ir anks­čiau. Ta­čiau šį kar­tą pa­na­šu, jog sa­vo mas­tu jie len­kia prieš tai bu­vu­sius. Kai ku­riuo­se mies­tuo­se pro­tes­tuo­to­jai jau yra atė­mę iš ofi­cia­lių ins­ti­tu­ci­jų kont­ro­lę. Kol kas vie­nin­te­lis pro­tes­tuo­to­jų gink­las yra ak­me­nys, bet kar­tais net ir to už­ten­ka pri­vers­ti val­džios pa­siųs­tus pa­rei­gū­nus bėg­ti.

Dar anks­ti pro­gno­zuo­ti, ar šį kar­tą su­ki­lu­sioms jė­goms pa­vyks nu­vers­ti Aja­to­lų re­ži­mą, bet jau da­bar aki­vaiz­du, kad tai di­džiau­sias smū­gis Ira­no val­džiai per dau­giau nei pu­sę am­žiaus.

Šie ne­ra­mu­mai ke­lia dau­giau klau­si­mų nei duoda at­sa­ky­mų. Vie­nas pa­grin­di­nių klau­si­mų – kas pa­keis­tų Aja­to­lų re­ži­mą, jei­gu pro­tes­tai nu­vers­tų da­bar­ti­nę val­džią? Ar tai bū­tų 1979 m. iš ša­lies pa­bė­gu­sio ka­ra­liaus Mo­ham­mad Re­za Pah­la­vi sū­nus Re­za Pah­la­vi, ku­ris nė­ra la­bai po­pu­lia­rus tarp ira­nie­čių dėl sa­vo pro­va­ka­rie­tiš­kos lai­ky­se­nos? Ar tai bū­tų ki­ta ra­di­ka­laus is­la­mo gru­puo­tė? Ar dar blo­giau – ša­ly­je kil­tų pi­lie­ti­nis ka­ras, ku­ris at­neš­tų dar dau­giau kan­čių ir pa­bė­gė­lių, kas dar la­biau des­ta­bi­li­zuo­tų pa­dė­tį ne tik re­gio­ne, bet ir už jo ri­bų?

Kaip be­bū­tų, Ira­no prie­šai šiuo me­tu ste­bi ir at­sar­giai džiū­gau­ja, nes jau vien pro­tes­tų mas­tas ro­do vals­ty­bės apa­ra­to silp­nu­mą. Kuo šis silp­nu­mas baigsis, grei­čiau­siai iš­vy­si­me per ar­ti­miau­sias sa­vai­tes.