Žingsniai Camino Lituano kelyje – tarsi kasmetis sugrįžimas į save

Toma BIRŠTONĖ

Ar galite įsivaizduoti atostogas, kai užuot poilsiavę prie jūros ar keliavę į užsienį leidžiatės į žygius? Ir ne bet kokius – piligriminius, trunkančius kelias dienas ar net savaites, per kurias tenka įveikti keliasdešimt kilometrų pėsčiomis. Vilkaviškietė Rita Marcelionytė tikina, kad tokių žygių esmė – tikrai ne varginantis ėjimas.

Pirmasis žygis susiklostė nesėkmingai

Ritos piligriminiai žygiai prasidėjo prieš penkerius metus – 2020-ųjų liepą, kai visą šalį dar kaustė ribojimai dėl pandemijos. Po griežtais draudimais paženklinto pavasario moteriai per atostogas norėjosi ištrūkti iš namų ir pamatyti Lietuvą.

„Iš pradžių toks sumanymas atrodė išties bauginantis – net penki šimtai kilometrų pėsčiomis nuo Žagarės iki pat Seinų. Toks atstumas atrodė tikra beprotybė, tinkanti nebent olimpiadai pasirengusiems sportininkams“, – juokėsi R. Marcelionytė.

Išstudijavusios žemėlapius, Rita kartu su drauge nusprendė pradėti nuo artimiausio ir patogiausio taško – Kauno. Pirmajam žygiui naujokės pasirinko menkai pažymėtą kelio atkarpą, todėl kelionė nebuvo lengva. Moterys nuklydo nuo maršruto, joms teko grįžti papildomus gal penkis, o gal net ir septynis kilometrus. Be to, pirmasis žygis sutapo su karščiausiomis rugpjūčio dienomis – asfaltas buvo taip įkaitęs, kad prie jo lipo batų padai. Kelyje stabtelėdavo automobiliai, kurių vairuotojai siūlė pavargusias piligrimes pavežti, tačiau jos mandagiai atsisakydavo.

Vis dėlto suplanuoto maršruto R. Marcelionytė tąkart nebaigė – ant kojos atsiradusi pūslė sukėlė tokį skausmą, kad kelionės tęsti nebuvo įmanoma. Iki šiol moteris stebisi, kaip taip galėjo nutikti – juk į kelią leidosi su patogiais batais, su kuriais buvo įveikusi daugybę kilometrų kalnuose.

„Jau tada sau daviau pažadą: to negana – privalau sugrįžti. Galimybes tuomet matavausi atsargiai, bet troškau apeiti bent visą Vilkaviškio vyskupiją“, – prisiminė ji.

Piligriminis ėjimas įtraukia

Sugijus kojoms Rita greitai grįžo į kelią. Pirmoji piligriminė vasara ir ruduo atnešė daugybę prasmingų pokalbių bei atradimų, o kartu į širdį įspaudė troškimą – tarsi savotišką godulį, kai vis negana ir negana. Ji norėjo įveikti visus 500 kilometrų.

Šiandien Ritos sąskaitoje – jau daugiau nei 700 kilometrų. Kasmet, o dažniausiai net po kelis kartus per metus ji leidžiasi į žygius – net į tas pačias vietas, nes kiekvieną kartą jose atranda ką nors naujo. Pavyzdžiui, visai neseniai ji kartu su drauge žygiavo vos porą dienų, tačiau to visiškai užteko ir poilsiui, ir naujiems įspūdžiams.

„Praėjus penkeriems metams džiaugiuosi, kad kelias vis dar gyvas – nuolat atsiranda naujų atkarpų. Pavasariop vis labiau juntu ilgesį – traukia ėjimas, naujų vietų pažinimas, žmonių istorijos, dvasinės ramybės paieškos“, – kalbėjo R. Marcelionytė.

Daug gerų žmonių aplink

Kaip patyrė piligrimė, didžiausias kelio grožis slypi ne peizažuose, bet žmonėse ir tikėjime. Ne kartą kelias jai padovanojo netikėtų susitikimų. Žmonės einančią dažnai susistabdydavo, pasiūlydavo maisto ar vandens.

Būdavo ir tokių situacijų, kai nakvynės vietoje laukdavo ne tik lova, bet ir vakarienė. Tokios akimirkos, anot Ritos, priverčia pasijusti turtinga, nes sutinkami žmonės tampa tikrais kelionės atradimais ir liudija, kad dalijimasis yra pati gražiausia kelio patirtis.

Esant galimybei ryte ar vakare Rita su kitais piligrimais visada stengiasi dalyvauti mišiose. Nuošalesnėse vietovėse, kur bažnyčios dažnai užrakintos ir jas aptarnauja tik atvykstantis kunigas, tekdavo apsidairyti bent šventoriuje ir trumpai sustoti patylėti bei pasimelsti.

Per vieną žygį R. Marcelionytė užsuko į Alytaus Šv. Liudviko bažnyčią – tą pačią, kurioje prieš daugelį metų buvo pakrikštyta. Nors anksčiau nebuvo progos ten apsilankyti, tąkart kelias pats ją atvedė į šią vietą. Sustojimas tapo ypatingas – tarsi simbolinis sugrįžimas prie ištakų ir priminimas, kad kartais kelionė dovanoja būtent tai, ko gauti nė neplanavai.

„Lietuva labai graži ir žmonės čia širdingi. Vietiniai, pastebėję piligrimus, neretai patys tampa gidais. Tokiais atvejais, net jei iki nakvynės lieka dar nemažas kelio gabalas, stabtelėti būtina – nusiėmus kuprinę išklausyti pasakojimų apie miestelio įdomybes, kelių kartų puoselėjamas tradicijas ar net paragauti vietinės produkcijos. Kelyje visada turi būti atviras ir pasiruošęs įvairiems pokalbiams“, – sakė R. Marcelionytė.

Eina ir vaikai, ir senjorai

Turėdama kelerių metų patirtį Rita sako, kad piligriminiai žygiai tinka visiems – net vaikams. Jai teko sutikti įvairiausių keliautojų – nuo šeimų iki garbaus amžiaus senjorų, kurie lėtai mėgavosi ėjimu ir per dieną įveikdavo tik dalį maršruto.

Pasitaikydavo ir spartuolių, siekusių kelią įveikti kuo greičiau ir sujungusių kelias atkarpas iš karto. Tekę matyti ir tokių atvejų, kai pabūgę ilgo žygio pėsčiomis žmonės rinkdavosi kelionę dviračiu.

„Labiausiai mane nustebino dainininko Andriaus Pojavio šeimos pavyzdys – kartu keliavo žmona ir dvi mažametės dukros, tuomet vos septynerių ir devynerių metų mergaitės. Jie buvo įveikę didžiąją dalį kelio nuo Žagarės. Kadangi abu yra susipažinę ispaniškajame kelyje, švęsdami dešimtąsias vestuvių metines jie jau keturiese leidosi į žygį. Tai tik dar kartą įrodo, kad Camino nėra vien suaugusiųjų ar itin ištvermingų keliautojų kelias – juo gali eiti ir šeimos su vaikais. Aišku, labai svarbu – vidinė ištvermė“, – pasakojo R. Marcelionytė.

Išbandys atkarpą Suvalkijoje

Vis garsiau kalbama apie tai, kad Suvalkijoje gali atsirasti Camino Lituano kelio atšaka. Rita sako, jog ateityje ją būtinai išbandys ir tiki, kad vis daugiau žmonių ryšis leistis į piligriminį žygį.

Tuo tarpu į ispaniškąjį Camino Rita kol kas nesiruošia – atvirauja, kad dėl didelių karščių toks žygis būtų pernelyg sunkus iššūkis.

Dalydamasi sukaupta patirtimi moteris pabrėžė, kad į kelią svarbiausia pasiimti tik tai, kas būtina. Visi kiti daiktai, anot jos, turėtų būti pasirenkami saikingai – neverta apsikrauti maistu ar nereikalingomis smulkmenomis. Be drabužių – ypač kelių porų patogių kojinių – ir higienos reikmenų, kuprinėje privalo būti gertuvė bei piligrimo pasas – savotiškas kelionės dienoraštis.

Keliaujant piligriminiu keliu nereikia baimintis dėl patogumų – maršrute netrūksta mažų parduotuvėlių, kur galima užsukti nusipirkti vandens ar užkandžių. Nakvynės vietose piligrimų paprastai laukia lova, švari patalynė ir jauki aplinka, o už tokį poilsį prašoma tik simbolinio mokesčio.

Rita įsitikinusi – piligriminis kelias nėra tik fizinė veikla. Tai laikas sustoti, pabūti su savimi, išgirsti tylą ir pamatyti pasaulį kitaip.

Kiekvienas nueitas žygio kilometras tampa ne tik atstumu žemėlapyje, bet ir žingsneliu į vidinę ramybę.