Pagarbą savo kaimui parodė darbais

Renata VITKAUSKIENĖ

„Šimtmetis yra pats gražiausias jubiliejus gyvenvietei. 200, 500, 1 000 metų – labai gražu, bet šitokios sukaktys neturi tos gyvybės, kurią turi 100 metų. Juk dar esama gyvų prisiminimų apie žmones, kurie gyveno, esama prisiminimų apie tai, kokius sunkumus tėvai, seneliai turėjo pereiti, kiek santvarkų, pinigų pakeitimų teko pergyventi, kiek reikėjo rasti savy jėgų atsikelti, iš naujo pažinti savo artimą, kaimyną, savo žemę. Jūs atsimenate, kaip buvo prieš tai, matote, kaip yra dabar“, – šitais žodžiais „Kybartų“ orkestro vadovas Donatas Ziegoraitis pataikė turbūt į kiekvieno Sūdavos kaimo 100-mečio šventės dalyvio širdį.

Sūduvoj „sudavė žemių“

Žiūrint į istorines datas, tie pirmieji sprendimai ir veiksmai, po kurių susikūrė kaimas, atrodo likę giliai praeityje. „Prasidėjus Žemės reformai iš Sofijos Smolskytės-Zelenauskienės, Rementiškių dvaro ir Skomska – Valės palivarko šeimininkės, „1922 m. gruodžio 4 d. žemės reformos reikalams buvo paimtas 567 ha žemės plotas. Dvaras ir palivarkas galutinai buvo išparceliuoti 1924 m. Jau 1925 m. išdalintose dvaro žemėse savo gyvenimus pradėjo kurti 56 šeimos. Sūdavos kaimo pavadinimas įteisintas ir spaudoje, „Vyriausybės žiniose“ pirmą kartą paminėtas 1927 m. liepos 5 d.“, – parašyta knygoje „Sūdavos kaimas 1922–2012 m.“ Ir tikrai daug dabartinių sūdaviškių patys yra sakę, jaunesni – iš tėvų girdėję, jog eina į dvarą, eina į Rementiškius. Tie senieji Rementiškiai dabar jau vadinami muziejumi, o žmonių lūpose – vietovardis Sūdava.

Anuomet naujai susikūrusiam kaimui reikėjo vardo. „Gretimais buvo Bobių kaimas, tai ir naująjį kaimą imta vadinti taip pat. Bet Bobių kaimo pavadinimas nepatiko naujakuriui – savanoriui Pranui Tamošaičiui. „Koks aš boba ar bobius?!“ – šaipėsi. Juk čia Sūduva. Taip, besiginčijant apie vieno ar kito kaimo pavadinimo prasmę, prigijo naujam kaimui pavadinimas su mažu pakeitimu – Sūdavos kaimas“, – paskaitoje priminė Virginija Amšiejienė, šviesaus atminimo ilgametės kraštotyrininkės, muziejininkės Reginos Naujokaitienės dukra. Klausiusieji Virginijos minėjo dar tai, kad jos mama vietovardžio „Sūdava“ kilmę siejo ir su faktą atspindinčiu žodžių junginiu „sudavė žemių“.

Idėja – prieš porą metų, statybos – kone per mėnesį

Kaimui neabejingi žmonės šiandien vienu balsu sako, kad pavadinimas tikrai gražus, o oficialūs šaltiniai patvirtina, jog vietovardis dar ir vienintelis toks visoje Lietuvoje. Taigi ir riboženklis, kurį kaimo šimtmečio proga, sutelkę lėšas, žmones ir techniką, pastatė sūdaviškiai, yra taip pat vienetinė tokia gyvenvietės puošmena. Dabar ją pirmąją šalia kelio pamatys atvažiuojantieji į Sūdavą nuo Vilkaviškio, nuo Alksnėnų pusės. Daugelis pasigrožės, o keliolika aktyviausių Sūdavos kaimo bendruomenės pirmininkės Ritos Brazaitienės iniciatyvos palaikytojų ir, be abejo, ji pati tikrai prisimins, kiek laiko bei pastangų reikėjo, kad kaimo prieigas papuoštų riboženklis.

Mintis apie jį gimė prieš dvejus metus, kai buvo minimas bendruomenės 20-metis. Tąsyk ne visus leidimų reikalus su valdiškomis institucijomis pavyko sutvarkyti, tad R. Brazaitienė idėją saugojo kaimo 100-mečiui. Šį pavasarį pradėjus rūpintis leidimais, derinti ir braižyti, visai prieš pat Žolinę sužinota, kad iniciatoriai valstybinėje žemėje jau galės įgyvendinti, ką sumanę. „Visas rugsėjis buvo Sūdavai paskirtas“, – prisimindama šiuos Klausučių seniūnijos seniūnės Juditos Skystimienės žodžius, jos nuolatinę paramą ir palaikymą akcentavo R. Brazaitienė.

Riboženklis apmokėtas sūdaviškių ir Vilkaviškio rajono savivaldybės lėšomis, o pastatytas susitelkus kaimo ūkininkams ir seniūnijos darbininkams. Greičiau nei per mėnesį reikėjo išardyti senas tvoras, ženklui paruošti pamato pylimą, įrengti apšvietimą, sutvarkyti aplinką. Šituos darbus organizavo ir finansavo sūdaviškis Valdas Melninkas, taip pat prisidėjo Tadas Naujokas (100-mečio šventėje abu ūkininkai buvo pagerbti padėkomis).

Vilniuje esanti UAB „Aldeva“ pasiskubino metalo dirbinį pagaminti, o rugsėjo 20-ąją prie riboženklio tikrai gausiai rinkosi žmonės. Po to, kai kunigas Mindaugas Martinaitis pašventino simbolinį ženklą, kai prie jau pasodintų ąžuoliukų buvo įsmeigtos atminimo lentelės, dauguma susirinkusiųjų būriu sustojo įsiamžinti istorinėje nuotraukoje. „Šiandien atidengėme – rytoj jau tapsime istorijos dalimi“, – taikliai pastebėjo šventinį renginį vedęs Klausučių kultūros namų kultūrinės veiklos vadybininkas Ramūnas Puodžiūnas. Ir čia negali nepriminti V. Amšiejienės patarimo kaimo žmonėms: „Jūs esate gyvoji istorija. Viską perduokite savo vaikams ir perduokite ne žodžiais, o užrašytą. Man mama labai daug pasakojo. Atrodo, dešimt kartų girdėjau, bet mamos nebėra, o atmintis – nebe ta… Tai bus istorija – jūsų šeimos, kaimo ir valstybės.“

Svarbiausia Sūdavoje – žmonės

Ši palyginus dar jauna gyvenvietė tikrai turtinga istorinės atminties ženklų: išleista knyga, veikia Sūduvos krašto muziejus. Sūdava turi ir vietos gyventojų sukurtą himną, kuriame literatės Salomėjos Mikelaitienės žodžiai skamba pagal Ritos Jakevičienės melodiją. Pastaroji sūdaviškė buvo viena iš tų gyventojų, kurie už veiklą kaimo labui gavo padėką.

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka ir vicemeras Joris Juškauskas, Seimo narys Algirdas Butkevičius, seniūnė J. Skystimienė, Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Lina Kružinauskienė ir bendruomenės pirmininkė R. Brazaitienė padėkomis arba simbolinėmis dovanomis įvertino ne vieno sūdaviškio ir ne tik jų pasirinkimą skirti savo laiko ir pastangų Sūdavos kaimo žmonių gerovei.

Be anksčiau paminėtų gyventojų, dėkota pačiai R. Brazaitienei, J. Skystimienei, V. Amšiejienei, Raimondui Melninkaičiui, Mantui Bujanauskui, Jovitai ir Linui Baniuliams. Mero padėka už atsakingą, ilgametį ir pavyzdingą darbą rūpinantis bendruomenės gyventojų sveikata buvo pagerbta Janė Kavaliauskienė. „Jūsų ovacijos Janutei!“ – kviesdamas scenon sūdaviškę negailėti plojimų ragino R. Puodžiūnas, puikiai žinodamas, kad penktąjį dešimtmetį kaime dirbančią medikę tiesiog Janute vadina jau kelios gyventojų kartos.

Be šventės organizatorių dėmesio neliko ir kaimo ilgaamžiai Albina Kačkauskienė, Elena Romutė Starinskienė bei vyriausias gyventojas – 93-ejų metų Stasys Vekerotas. Pasidžiaugta jauniausiais sūdaviškiais – Tadu Langaičiu, sesutėmis Rugile ir Akvile Kardauskaitėmis. Beje, juokaujant galima įžvelgti ir beišryškėjančią tradiciją: kai Sūdavoje gimsta dvynukės, joms duodami Rugilės ir Akvilės vardai. Kūrybingosios sesės Kačkauskaitės savo gimtajame kaime – jau tik viešnios, dabar mažosios Rugilė ir Akvilė bėgioja Kardauskų namuose.

Sūdavos kaimo gyventojų skaičiaus pokyčiai matyti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“: „1923 m. dvare buvo 138, 1959 m. kaime – 252, 1970 m. – 281, 1979 m. – 346, 1989 m. – 438, 2001 m. – 459, 2011 m. – 381 gyventojas.“ Vėliau užfiksuotais duomenimis pasidalijo Klausučių seniūnijos seniūno pavaduotoja Aušra Katkevičienė, beje, irgi sūdaviškė: „2015 metų rugsėjo 20 dieną buvo 417 gyventojų. 2025 metų rugsėjo 20 dieną, kai kaimas šventė 100-metį, Sūdavoje buvo 289 gyventojai.“

Šventės dalyvių turbūt niekas neskaičiavo, bet žmonių susirinko tikrai gausiai. „Ar jūs kada svajojote, kad minėsime kaimo šimtmetį?“ – kraštiečių klausė V. Amšiejienė. Ir šio straipsnio autorei nebus per stipru pasakyti, kad aprašyti, kaip gimtasis Sūdavos kaimas šventė savąjį jubiliejų – vertinga dovana pačiai ir didelė atsakomybė prieš jo žmones.

Tebeveikia paroda

Renginys dažnam sujudino asmeninius prisiminimus, suteikė puikią progą labiau pasigilinti į Paprūsės istoriją ir netgi savo gyvenime jos rasti. Juk daugelis yra patyrę tą patį, apie ką atvirai sakė paskaitą „Paprūsės pėdsakais: istorijos šviesa ir kultūros paveldas“ bendruomenės namuose skaičiusi Vilkaviškio viešosios bibliotekos darbuotoja Saulenė Pučiliauskaitė. „Pamenu, kaip giminės kaime sakydavo „važiuoti į Vokietiją“, ir man vaikystėje atrodydavo, kad jie kalba keistai, nes Vokietija juk toli, o greta mūsų yra Kaliningrado sritis, kurią vaikai vadindavome rusynu. Tokia buvo tarybinio vaiko geografija. Man suaugusieji paaiškindavo, kad anksčiau ta teritorija priklausė Vokietijai“, – į praeitį grąžino lektorė.

Kas kaimo šimtmečio šventėje nebuvo pagerbtas asmeniškai, iš jos grįžo apdovanotas muzikiniais įspūdžiais. Sūdaviškiams koncertavo Kybartų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“ ir jo choreografinė grupė, Vilkaviškio menų mokyklos akordeonų orkestras, Pilviškių kultūros namų liaudiškos muzikos kapela „Pilvė“, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro vokalinės studijos „Akimirka“ solistės, atlikėjai Nojus, Ruslanas Kirilkinas.

O iki spalio 17 d. visi norintieji kviečiami Sūdavos kaimo bendruomenės namuose apžiūrėti Mariaus Valaičio paveikslus. Šiuo metu Kaune gyvenantis vyras, kuriam tapyba yra pomėgis, savo gimtinei 100-mečio proga su džiaugsmu dovanojo personalinę parodą „Prisiminimų istorijos“.