Iš Suomijos grįžo su medaliu ir įgyvendinta svajone

Eglė MIČIULIENĖ

Daugybė įspūdžių, nauja patirtis ir iškovotas medalis – su tokiu įspūdingu bagažu iš Suomijos grįžo vilkaviškietė Irma Maurienė.

Mintis kirbėjo seniai

Šiaurietiškasis ėjimas yra daugiau nei vien sportas. Tai – gyvenimo būdas, suteikiantis galimybę aktyviau judėti, keliauti, pažinti aplinką ir mėgautis bendravimo džiaugsmu gryname ore.

Prieš 15 metų šiaurietiškąsias lazdas atradusios Irmos Maurienės galvoje jau seniai kirbėjo mintis aplankyti Suomiją. Tačiau vis nebūdavo progos, laiko, nes, be šio pomėgio, Irma turi spėti į darbus, savo vedamas „Art Glacio“ ledų edukacijas-degustacijas Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre, organizuoti moterų stovyklas, spėti į šokių kolektyvo „Vilkės“ repeticijas ir kitus širdžiai mielus užsiėmimus.

„Svajodavau, kad gal kada nors gyvenime vis tiek nuvyksiu į tą šalį, kur gimė mano mylimas ir propaguojamas sportas, davęs man begalę gyvenimo džiaugsmo, pažinčių, sveikatos, žinių… Jo dėka išvaikščiojau savo kraštą, būdama užsienyje taip pat visada ieškau smagių trasų. Tapau instruktore, įkūriau klubą, vyksta projektai su kaimų ir kitomis bendruomenėmis. Šiaurietiškasis ėjimas man davė tiek daug, kad viską sunku išvardinti“, – kalbėjo I. Maurienė.

Šį rugsėjį jos svajonė išsipildė su kaupu: vilkaviškietė ne tik apsilankė Suomijoje, bet ir sudalyvavo tarptautiniame Europos šiaurietiškojo ėjimo čempionate, o iš jo grįžo su bronzos medaliu.

Tarė – ir padarė

Čempionatą „INWA European Championships 2025“ rugsėjo 12–14 dienomis organizavo Tarptautinė šiaurietiškojo ėjimo federacija INWA. Tai – didžiausia pasaulyje šiaurietiškojo ėjimo federacija, vienijanti daugiau nei 30-ies šalių nacionalines asociacijas.

Informaciją apie varžybas Suomijoje I. Maurienė rado šį pavasarį ir užsidegė noru sudalyvauti.

Vilkaviškietė pasikalbėjo su bičiule Aurelija Raukštiene, Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos prezidente. Ši uteniškė ne mažiau aktyvi už I. Maurienę, turi galybę įvairių veiklų, vadovauja Utenos moterų sporto klubui.

„Anksčiau su Aurelija ir grupele ėjikų vykome į Europos šiaurietiškojo ėjimo čempionatą Lenkijoje, organizavome šiaurietiškojo ėjimo rungtį Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Druskininkuose bei Palangoje, dalyvaujame parodose, renginiuose. Palaikome viena kitą. Ji pritarė ir šiai mano idėjai“, – pasakojo I. Maurienė.

A. Raukštienė ėmėsi visų kelionės rūpesčių. Keliauninkių grupės daugumą sudarė uteniškės, prisijungė ėjikai iš Telšių, Kauno, Vilniaus.

Su lietuviška atributika

Varžybos vyko Lahti mieste, viename žinomiausių šiaurės žiemos sporto varžybų centre.

„Tai – ežerų ir miškų kraštas. Vandens ten daugiau negu žemės, o žemė – tai miškais apaugusios uolos, akmenynai, kalnai. Gamta be galo graži, oras atrodo toks grynas, kad net skamba, – vaizdžiai pasakojo I. Maurienė. – Aplink namelį, kuriame gyvenome, augo baravykai, tad nusipirkusios daržovių moterys išvirė kvapnią sriubą!“

Suomijoje lietuviai sutiko ir į varžybas su žmona atvykusį buvusį Lietuvos finansų ministrą Algirdą Šemetą, kuris, anot pašnekovės, stengiasi tokių varžybų nepraleisti ir iš jų nuolat grįžta su medaliais.

Mūsų tautiečiai čia pat sudarė Lietuvos „rinktinę“ iš 16 žmonių, pasipuošė lietuviška atributika, kuria visų varžybų metu gražiai išsiskyrė tarp kitų dalyvių.

Kalnuota trasa

Dar iš vakaro lietuviai apžiūrėjo ėjimo trasą kalnuotoje vietovėje. Nors supantys vaizdai žavėjo, buvo kiek neramu, nes įkalnės ir nuokalnės vietomis buvo stačios ir ganėtinai sunkios. Ėjikai suprato: turi būti atsargūs, kad negautų traumų.

Renginyje dalyvavo apie 400 sportininkų iš 16 šalių: Suomijos, Švedijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Kroatijos ir kt. Buvo svečių iš JAV, Hong Kongo, Japonijos.

Varžybų dalyviai turėjo įveikti dar namuose pasirinktą atstumą: 5, 10 arba 21 kilometrą. I. Maurienė nutarė eiti 5 kilometrus, o šio atstumo ėjikams buvo skirta pirmoji diena, dalyvavo apie 100 žmonių.

„Startavome visi kartu. Aš užsiplepėjau su honkongietėmis ir išėjau su pačiais paskutiniais dalyviais! Žinoma, tai nepadėjo pasiekti geriausio rezultato“, – juokėsi pašnekovė.

Adrenalino jėga

Irma pripažino, kad pati visuomet buvo nusiteikusi prieš bet kokį varžymąsi. Jai atrodydavo, kad ten, kur prasideda varžybos, pasibaigia sveikata, be to, visada būdavo gaila tų, kurie pralaimi.

Tačiau šįkart moteris įsitikino, jog varžybų azartas, pakilęs adrenalinas turi savo jėgą.

„Man pačiai buvo įdomu stebėti save, suprasti, ką galiu, kiek pajėgiu, kaip per varžybas veikia psichika. Įsitikinau, kad esu azartiška! Be to, atradau, jog esu stipri įkalnėse: ten, kur mano priešininkai pradėjo dusti, ėjau be didelio vargo ir pirmoje stačioje įkalnėje aplenkiau gal 20 ėjikų. Greičiausiai padėjo tai, kad kas rytą einu į sporto klubą, plaukioju, minu dviratį. O lygioje vietoje aplenkti kitus varžovus buvo jau sunkiau… Bet į trasą išėjau nuo galo ketvirta, o atėjau trisdešimt septinta bendroje įskaitoje. Manau, tai visai neblogas rezultatas!“ – šypsojosi I. Maurienė.

Kirtusi finišo liniją Irma išgirdo, kad, preliminariais duomenimis, nuo 3-ios vietos ji atsilieka vos 9-iomis sekundėmis. Bet suomiai labai atidžiai stebėjo ėjimo techniką. Trasoje stovėjo teisėjai ir prasižengusiesiems kėlė korteles už netaisyklingą ėjimą. Tuo tarpu visi lietuviai ėjo gana techniškai – dėl to iš teisėjų sulaukė komplimentų.

Tad suvedus galutinius duomenis I. Maurienės rezultatas šoktelėjo į viršų: vilkaviškietė įvertinta bronzos medaliu.

Medaliai ir makaronai

Po varžybų Irma neabejojo, kad rezultatas būtų buvęs dar geresnis, jei į trasą būtų išėjusi su pirmaisiais dalyviais. Kiti lietuviai iš jos pasimokė ir sekančią dieną prie starto linijos stojo pirmi.

Mūsų tautiečiams sekėsi puikiai. Iš viso laimėti keturi aukso ir keturi bronzos medaliai. Daugiausia pasiekė A. Šemeta – jis ant nugalėtojų pakylos lipo du kartus ir savo amžiaus grupės kategorijoje atsiėmė du aukso medalius už techniškai įveiktus 5 ir 10 km atstumus.

Absoliučia šių varžybų čempione tapo Lenkijos sportininkė Elzbieta Wojciechowska, kuri savo amžiaus grupėje be konkurencijos iškovojo pirmąsias vietas visuose 5 km, 10 km, 21 km ėjimuose.

Geriausieji ėjikai buvo apdovanoti medaliais ir… makaronais bei duonos gaminiais.

„Gal mums, pripratusiems prie kitokių prizų, gali pasirodyti keista, kai įteikia paprastą pakelį makaronų, net neįdėtą į dovanų krepšelį. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės! Juk makaronai jau supakuoti, tai kam dėti vieną pakuotę į kitą? Taip tvariau, tausojama gamta. O grūdai, iš kurių gaminami makaronai ir duona, yra energijos šaltinis. Vadinasi, viskas parinkta puikiai!“ – svarstė I. Maurienė.

Vilkaviškietė tiesiog švytėjo pasakodama patirtus įspūdžius, prisimindama lietuvių vienybę, bendrystę visos kelionės metu.

„Visur buvome kartu, vieni kitus palaikėme ir garsiai šaukėme „Lietuva!“ – šį žodį tikrai išmoko visi varžybų dalyviai“, – šypsojosi Irma.