Tęsiame Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemero Jorio Juškausko iniciatyvą kalbinti jaunus žmones, kurie ryžosi grįžti į gimtinę ir savo ateitį kurti čia. Šįkart jo pašnekovas – Vilkaviškio sporto centro krepšinio treneris Artūras Geležiūnas.
Ne vienus metus praleidęs įvairiose užsienio šalyse, Artūras galiausiai nusprendė sugrįžti į Vilkaviškio kraštą. Čia jis kuria savo gyvenimo istoriją. Kokia ji? Susipažinkime.
– Kiek laiko praleidote svetur? Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Baigęs mokyklą įstojau į Lietuvos sporto universitetą (anuomet buvo LKKA). Dar studijuodamas trumpam išvykau į Angliją, o pabaigęs mokslus ilgesniam laikui persikėliau į Daniją. Ten praleidau beveik septynerius metus – dirbau, sportavau ir iš pradžių planavau ten likti gyventi.
Tačiau vėliau viskas pakrypo kitaip. Tuomet dar ieškojau savęs, o sprendimui sugrįžti daug įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvoje sutikau savo antrąją pusę. Vis dėlto iš karto neapsistojau – dar kurį laiką vykdavau dirbti sezoninių darbų į užsienį. Vėliau dar gyvenau Airijoje apie pustrečių metų.
– Kokie įspūdžiai iš gyvenimo užsienyje? Ko labiausiai pasigesdavote?
– Galima sakyti, kad taip ir nepripratau. Žmonės ten kitokie – net ir lietuviai. Man nepavyko savęs ten realizuoti. Labiausiai trūko šeimos, draugų, įprastų laisvalaikio užsiėmimų: žvejybos, medžioklės, tinklinio, krepšinio. Gyvendamas svetur dažniausiai mačiau tik darbą ir namus.
– Kodėl nusprendėte grįžti su visam?
– Susidėjo keli dalykai. Atsirado sveikatos problemų, Airijoje trūko galimybių žaisti krepšinį – ši sporto šaka ten nėra tokia populiari kaip Lietuvoje. Labai traukė tėvai, draugai, namų aplinka. Nors tam tikru metu planavau likti Danijoje, giliai širdyje visada žinojau, kad noriu sugrįžti į Vilkaviškio kraštą. Manęs netraukia didmiesčiai – labiau vilioja gyvenimas arčiau gamtos. Į didelį miestą juk visada galima nuvykti, o gyventi šiandien noriu čia.
Manau, kad daugiau dėmesio turėtų sulaukti neformalusis ugdymas mažesnėse gyvenvietėse.
– Koks įspūdis sugrįžus – ar gimtinė atrodė kitokia, ar tokia pati?
– Ryšio su gimtine niekada nebuvau praradęs – nuolat domėjausi, kas vyksta, o ir pats dažnai sugrįždavau. Dar gyvendamas užsienyje labai džiaugiausi, kai buvo užbaigtos Vilkaviškio sporto centro statybos. Atsimenu, vaikystėje, kai jos tik prasidėjo, svajojau, gal kada nors pavyks ten sportuoti. Smagiausia, kad šiandien pats ten dirbu.
O šiaip kraštas akivaizdžiai keičiasi – gražėja ne tik Vilkaviškis ar Kybartai, bet ir mažesni miesteliai.
– Kuo užsiimate šiuo metu?
– Dirbu įmonėje „Art Glacio“ ir vedu krepšinio treniruotes Vilkaviškyje, Kybartuose, Pilviškiuose. Lengva nėra, bet kai nori – viską galima suspėti. Sportui skiriu daug laiko, taip pat kasmet pats organizuoju krepšinio bei tinklinio turnyrus.
– Ką, Jūsų manymu, dar reikėtų stiprinti ar puoselėti rajone?
– Vilkaviškyje veikia Nacionalinė krepšinio akademija, ji pritraukia daug dėmesio. Visgi norėtųsi, kad galimybę sportuoti turėtų visi vaikai – ypač mažesnių miestelių. Ten uždaromos mokyklos, bet vaikai juk lieka – jiems reikia laisvalaikio užsiėmimų, būrelių. Manau, kad daugiau dėmesio turėtų sulaukti neformalusis ugdymas mažesnėse gyvenvietėse. Taip pat labai laukiu baseino atidarymo – tai bus didelis postūmis tiek vaikų, tiek suaugusiųjų užimtumo srityje.
– Ką patartumėte tiems, kurie svajoja grįžti, bet vis dar abejoja?
– Paprastai – grįžkite! Kodėl gi ne? Mūsų kraštas gražus, čia daug gamtos, tikrumo, o didmiesčiai šiandien lengvai pasiekiami. Bet, žinoma, kiekvienas renkasi pagal save.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.