Daugelis individualius gręžinius turinčių gyventojų mano, kad maždaug iš 50 metrų gylio išgaunamas vanduo yra saugus vartoti, bet specialistai pataria bent kartą per metus atlikti jo tyrimus.
Vartotojams reikėtų susirūpinti pastebėjus pakitimų – vanduo įgauna specifinį kvapą, skonį ar net spalvą. Tyrimai gali parodyti, ar kvapo ir skonio pokyčius lemia natūralios vandens savybės, ar jame yra teršalų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į vamzdynų būklę, nes jų užterštumas gali turėti įtakos vandens skoniui ir kvapui.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai atkreipia dėmesį, kad vandenyje juntamas metalo prieskonis, rūdžių spalvos vanduo greičiausiai rodo didesnį geležies kiekį. Geležis natūraliai randama požeminiame vandenyje, bet jos koncentracija neturėtų viršyti 200 μg/l. Jei vanduo dažo sanitarinę keramiką ar skalbinius ruda spalva, jį verta ištirti.
Geležis – būtinas mineralas žmogaus organizmui. Geriant geležingą vandenį juo apsinuodyti neįmanoma, nes geležies koncentracija per maža. Vis dėlto toks vanduo įgauna drumstą spalvą, jo skonis neįprastas, kinta ir maisto, gaminto tokiame vandenyje, skoninės savybės. Geležies nuosėdos kaupiasi vamzdžiuose, juos kemša, atsiranda rudos dėmės ant santechnikos įrenginių, tokiame vandenyje išplauti drabužiai gali būti parudavę.
Tam tikrose vietovėse esančiuose požeminiuose vandenyse randami sieros junginiai. Nors sieros vandenilis turi gydomųjų savybių ir naudojamas sanatorijose, tačiau tokio vandens kvapas – itin nemalonus, jis primena pūvančius kiaušinius. Didesnė sieros junginių koncentracija gali būti ne tik nemaloni – ji sukelia vamzdynų koroziją.
Kai vandenyje yra daug kalcio ir magnio, ant paviršiaus susidaro baltos nuosėdos – kalkės. Tai yra žmogui būtini mikroelementai, bet šios medžiagos gali pakenkti buitinei įrangai. Šią problemą išspręstų vandens minkštinimo filtras, bet jis naudingas tik buitinei technikai ir vamzdynams.
Karčiai sūrų poskonį gali lemti padidėjusi sulfatų koncentracija, priklausanti nuo vandens cheminės sudėties ir temperatūros. Jei skonis stipriai juntamas, verta vandenį ištirti.
Žemės, pelėsių ar dumblo kvapą gali sukelti organinės priemaišos ar vandens sąlytis su užsistovėjusiu vamzdynų turiniu. Šis kvapas būdingas senesniems vandens tiekimo tinklams ar mažai naudojamoms sistemoms. Jei kvapas laikinas, galima tiesiog nuleisti vandenį. Jei išlieka, verta atlikti tyrimus.
Vanduo gali turėti amoniako ar srutų kvapą. Tai susiję su amonio junginiais, kurie atsiranda yrant organinėms medžiagoms ir gali reikšti taršą iš aplinkos (trąšų, nuotekų). Tokį vandenį būtina ištirti laboratorijoje, ypač jei jis naudojamas maistui.
Gali būti ir taip, kad vanduo neturi jokio pašalinio kvapo, skonio, nematyti spalvos pakitimų, bet jame gali būti kenksmingų medžiagų, pavyzdžiui, nitratų ar nitritų.
Jeigu šių medžiagų kiekis geriamajame vandenyje yra didesnis nei norma, tokio vandens naudoti maisto gaminimui negalima.
Jei kyla klausimų dėl laboratorinių tyrimų rezultatų, visada galima pasikonsultuoti su tyrimus atlikusiais specialistais arba susisiekti su Lietuvos geologijos tarnybos laboratorijos darbuotojais tel. 0 670 73 333.
Lietuvos geologijos tarnyba atkreipia dėmesį, kad Žemės gelmių registre privaloma registruoti visus gėlo požeminio vandens gręžinius. Šiuo metu registre yra beveik 60 tūkst. gręžinių.
Visgi nemaža dalis savininkų gręžinių vis dar neįregistravę. Jiems gresia nemalonios pasekmės. Visų pirma, tokį gręžinį gali tekti likviduoti ir įsirengti naują, o tai gali kainuoti net 5–6 tūkst. eurų. Taip pat už nelegaliai eksploatuojamą gręžinį taikoma administracinė atsakomybė – gyventojams nuo 300 iki 800 eurų, juridiniams asmenims – nuo 600 iki 1 700 eurų.
Savininkai, kurie iki šiol nespėjo įteisinti savo vandens gręžinio, jį dar gali užregistruoti be jokių sankcijų.
Iki 2026 m. liepos 31 d. būtina visus dokumentus pateikti gręžinius registruojančiai Lietuvos geologijos tarnybai.
Aplinkos ministerijos inf.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.