Argi nekeista – žurnalistės, rašytojos, keliautojos ir gyvenimo ragautojos Jurgos Baltrukonytės rankinėje šią vasarą galima rasti pačios parašytą romaną „Karštas autobusas“. „Norisi jį vis iš naujo skaityti, o skaitant mąstyti apie naujus romanus“, – paprastai paaiškino vasarą į Lietuvą iš Fuerteventuros salos parvykusi Jurga. Pirmajame jos romane suaugusiesiems į kelionę leidžiasi ir šeši keistuoliai. Išvykdami, be abejo, nežino, kad toji kelionė aukštyn kojomis apvers jų likimus. Švelnus humoras knygoje susipina su rimtomis temomis, ir labai gali būti, kad skaitytojai joje ras paralelių su savo gyvenimais. Apie rašymą suaugusiesiems, vasarą ir karštas istorijas – interviu su knygos autore.
– Jurga, ar tavo knygą galima pavadinti vasaros skaitiniu?
– Lietuviai yra tauta, kuri tarsi gėdijasi girtis, – tokia šiaurietiška mūsų prigimtis, bet aš visus skatinu, kad ir ką darome – sodiname burokus ar piešiame, ar auginame vaikus, ar turime kepyklėlę, o gal lazerių fabriką, ir jei sekasi, juk smagu pasigirti. Mano romanas „Karštas autobusas“ drąsiai gali būti vadinamas vasaros hitu – ar lyja, ar saulė šviečia, jis kaip geras draugas pralinksmins ir patars, jei atsidūrei kryžkelėje. Romane susipina įvairiausios temos! Gera jį įsimesti į atostogų krepšį.
Neseniai vienas vyras parašė, kad liūdi pamiršęs lėktuve ne iki galo perskaitytą knygą su mano autografu. Jis nusipirko antrą, ir mudu susitikome, kad iš naujo pasirašyčiau. Kita ypatinga skaitytoja, nuoširdžiai analizavusi kiekvieną romano sakinį, užsisakė dar keturias knygas ir padovanos draugėms. Sako, visos jos turi skirtingų priežasčių knygą skaityti.
– Kada pirmą kartą kilo mintis, kad istorijos, kurių prisigaudai dirbdama žurnaliste ir keliaudama, gali tikti knygai?
– Gyvenimas yra didžiausias kūrėjo įkvėpimas – tikrovė visada stipresnė už lakiausią fantaziją. Keliaudama, kalbėdama su žmonėmis, rašydama žinutes savo socialiniuose tinkluose sukaupiau didžiulį įspūdžių, patirčių, charakterių bagažą. Mano išgirstos istorijos, pamatytos ar patirtos situacijos niekaip netilpo į trumpus postus feisbuke. Būdavo, sutikusi kartą jau matytus žmones, galvodavau: va, Balzakas, turėdamas tiek medžiagos, per keletą mėnesių jau būtų sukūręs tris romanus, o ką aš? Medžiagos turėjau tiek, kad sakiniai ir situacijos liejosi laisvai…
– Kai skaitai tavo knygos pavadinimą, kažkodėl pirmiausia galvoji ne apie tvankų autobusą, o apie karštį žmonių viduje. Kaip tau atrodo, ar šiandienos žmonės vis dar išlaiko degančią širdį, ar ji pamažu vėsta?
– Knygos pavadinimas „Karštas autobusas“ gimė važiuojant iš oro uosto namo, į savo kaimą smagioje laukinėje saloje Fuerteventuroje. Autobuse sėdėjau viena, su vairuotoju įsikalbėjome. Išgirdau jo svajonę viską mesti ir keliauti autobusu su tais, kuriuos paliko meilė. Sužinojau, kad vairuotoją ką tik paliko žmona, ir jis jau savaitę miegojo autobuse.
Mano herojai knygoje elgiasi taip, kaip elgiasi turguje, parduotuvėje, kavinėje, kalnuose, mieste ar kelionėje sutikti žmonės – keistai, drąsiai, atsargiai, kvailai. Visai kaip mes visi. Laimė, žmogaus širdies temperatūros neveikia klimatas. Širdis visada plaka stipriau, kai mes galvojame apie meilę, ją patiriame ar jos netenkame.
– Ar portalo žurnalistė knygoje esi tu? Ar visi knygos herojai yra realūs, tik jų istorijos pagražintos?
– Kiekvienas knygos herojus man yra be galo artimas, nes kiekvienas – realus, sukurtas iš įvairių sutiktų personažų. Esu tikra, kad skaitydami pažinsite save. Tikrai, daugelis manęs klausia, ar viena iš herojų, portalo žurnalistė Katia, esu aš. Deja, gal tik 15 procentų manęs yra joje. Tikroji Katia save jau atpažino ir gyrė, kad puikiai atskleidžiau jos personažą.
– Per knygos pristatymą sakei, kad 98 proc. žmonių iš tiesų apsidžiaugia, kai juos užkalbini. Ar yra buvę, kad žmogus aiškiai pasakytų, jog nenori bendrauti?
– Atostogaudama Šventojoje mažoje parduotuvėlėje rinkausi prekes. Girdėjau, kaip moterys šalia plepa, buvo gera klausytis jų tarškesio. Staiga jos mane pamatė: „Jurga, dabar jūs viską aprašysite!?“ Pažadėjau, kad ne, mes mielai persimetėme keliomis frazėmis, pasijuokėme. Gera, kad žmonės mane atpažįsta kaip istorijų, kurios perteikia geras, gražias žinutes, kūrėją. Beveik visi šypsosi užkalbinti – tereikia pagirti jų gebėjimus, šuniuką, šukuoseną, įvaizdį, pasakyti gerą žodį. Jei neatsako, nieko baisaus, aš suprantu, kad visi esame skirtingi.
– Mes dažnai sakome, kad gyvenime – kaip knygoje arba kaip filme. Ar tau neatrodo, kad gyvenimas yra pilnas tokių scenarijų, kokių nė nesugalvosi?
– Jei nebūtų įdomiai, drąsiai, keistai besielgiančiųjų, gyvenimas taptų pilkas. Kartais tokia pilka jaučiuosi ir aš. Tuomet išeinu iš namų ir gaudau ore tvyrančias istorijas, tereikia jas užrašyti. Įsiminti, išjausti. Tarsi sudėti į širdies kolekciją.
– Kas tau svarbiau kelionėje – tikslas ar procesas? Jei paprašyčiau išrinkti pačią karščiausią tavo kelionių istoriją, kokia ji būtų?
– Karščiausios mano kelionių istorijos? Gal išvažiuoti autobusu su šešiamečiu sūnumi (pamelavus jo amžių) į kalnų žygį Slovakijoje ir ten pirmą dieną vienai, be instruktoriaus skristi parasparniu nuo kalnų? Pamenu, vienai žygio dalyvei lūžo koja. Aš atsipirkau tik rožių spygliais. Nieku gyvu nekartočiau!
O gal išvykti į slidžių žygį Karelijoje ir suprasti, kad visiškai nemoki slidinėti? Ir tada dešimt parų čiuožti kalnais ir ežerais, nakvoti trobelėse, tampytis milžinišką kuprinę su miegmaišiu bei maistu. Manų kruopas ir cukrų išmėtydavau pakelėse, nes nugriuvusi su kuprine, o tai nutikdavo nuolat, be kitų pagalbos neįstengdavau atsistoti.
Tačiau laimėtų gal ši istorija. Skrendant į Gvadelupę šalia atsisėdo juodaodė. Per visą skrydį, gal 12 valandų, mes prižiūrėjome jos kūdikį. Galiausiai, išlipusi iš lėktuvo, ji dingo, o mus su jos kūdikiu pasitiko nustebę draugai. Po ilgų paieškų kūdikio mamą arba auklę radome tualete.
O gal dar Brazilija? Šioje šalyje su Orijumi Gasanovu buvome sulaikyti, nuo kalėjimo mus skyrė vos kelios minutės. Pakeliui į šiuos nuotykius sutikta tiek žmonių!
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.