Kelionė į rudenį su Isaaku Levitanu

Rugpjūčio 18-ąją Kybartuose gimusiam žydų kilmės tapytojui Isaakui Levitanui sukaktų 165 metai. Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka artėjančio gimtadienio proga kviečia įdėmiai įsižiūrėti į vieną dailininko paveikslą.

Dvi plotmės

Tikslumo dėlei pirmiausia reikia pasakyti, kad esama nesutarimų dėl I. Levitano gimimo metų: ar tai 1860-ieji ar 1861-ieji.

„Auksinis ruduo“ nutapytas I. Levitano gyvenimo pabaigoje – 1895 m. Tapytojas mirė 1900 m. Kaip yra pastebėjęs knygos „Levitanas“ vienas iš autorių rašytojas Konstantinas Paustovskis, bėgant metams šio dailininko mintys vis dažniau nukrypdavo į rudenį. Jis paliko apie šimtą rudeninių peizažų. Todėl pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kuo ruduo buvo toks įdomus tapytojui.

Kadangi sunku įsivaizduoti peizažistą, kuris nebūtų koloristas – spalvoms jautrus dailininkas, ruduo I. Levitanui visų pirma patrauklus kaip labai spalvingas metų laikas. Žali medžiai pamažu tampa raudoni, oranžiniai ir įvairiausiais atspalviais geltoni, monotonišką žolės žalumą įvairina rusvi tonai, suarta dirva viską išryškina tamsiais plotais, o sudžiūvusios gelsvos ir pilkšvos virkščios regimam vaizdui suteikia švelnumo. Pridėkime dar atspindžius vandenyje ir dangų – truputį padūmavusį, bet vis dar pakankamai mėlyną ar žydrą, išryškinantį žemės spalvų simfoniją, ir patys panūsime imtis teptuko. Akivaizdu, kad čia kalbama apie auksinį, ne tą pilkąjį rudenį, kai medžiai jau be lapų, o virš jų kybo sunkus švininis dangus. Tas rudens tarpsnis sukelia visai kitą nuotaiką. Šią plotmę galima pavadinti estetine.

Tačiau egzistuoja ir kita plotmė – ne spalvų, o minčių, kurios glaudžiai susijusios su rudeniu. Tai yra mintys apie šio gyvenimo pabaigą – dar nesančią, bet neišvengiamai artėjančią. Jos suteikia regimam vaizdui trapumo, kuris ypač paliečia širdį. Šią plotmę galima pavadinti filosofine.

Labiau mylėkite, aukštinkite gamtą ir būkite jai atidūs, labai labai atidūs.

Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau negana

I. Levitano paveiksle „Auksinis ruduo“ abi tos plotmės siejasi. Šis peizažas yra dviejų matavimų, kaip ir visi, tačiau jame tarsi panyrame į saulėtą rudens dieną, jaučiame švelnią šilumą, maloniai kontrastuojančią su upelio vėsa. Sudžiūvusi žolė tarytum šiugžda po kojomis, jaučiame nukritusių lapų kvapus. Šios dienos karalaičiai yra auksiniai ir variniai beržai, regis, visai nesirūpinantys dėl to, kad jų geltoni lapeliai tuoj nukris. Ant žalios, matyt, žiemkenčiais užsėtos kalvos įsitaisiusi sodyba kviečia jaukiai išgerti šiltos arbatos. Tačiau kol kas nesinori niekur eiti – tik stovėti pradiniame taške ir gerti į save visą šį paprastą grožį. O juk tai – tik paveikslas…

„Auksinis ruduo“ – ypač gražus ir sykiu rimtas. Peizažas įkyriai neprimeta minties apie pabaigą, tačiau jame justi grožio ir vos apčiuopiamo liūdesio dermė, apie kurios priežastis norisi klausti.

Kokia autoriaus paslaptis? Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje I. Levitanas netgi negavo dailininko vardo, jam buvo išduotas dailyraščio mokytojo diplomas. Jo laikais į peizažo žanrą apskritai buvo žvelgiama iš aukšto.

Tačiau kuo ilgiau žiūri į „Auksinį rudenį“, tuo labiau jo negana. Kūrinyje nėra jokio moralo, tačiau žiūrėdami į šį paveikslą viduje jaučiamės taip, tarsi gautume tikrovės pamoką. Ar tai dėl to, kad I. Levitanas buvo toks meistriškas tapytojas?

Netrukus turėsime pajudėti į kelionę

Vien techninio meistriškumo nepakanka. Dailininkas labai giliai išgyveno gamtą, dėl to jo menas yra ne gamtos nuotrauka, o iš širdies gelmių atėjęs žvilgsnis, kurį perteikė teptuku. Kažkuria prasme „Auksinis ruduo“ yra lyg atsisveikinimas – ne tik su praėjusia žalumą, bet ir su jaunyste, draugais ar praeitimi. Šis mažasis atsisveikinimas yra galutinio atsisveikinimo užuomina. O kadangi šis atsisveikinimas šviečia lyg šventė, širdžiai nuo to tik graudžiau, nes atsisveikinti su grožiu nepalyginamai sunkiau negu su jo priešybe.

Esama daug grožio ir estetikos teorijų. Tačiau turbūt taikliausias yra požiūris, kurį išsakė garsus austrų mąstytojas Ludwigas Wittgensteinas. Anot jo, gero meno kūrinio bruožas yra tai, kad mes tiesiog norime jį žiūrėti. Kodėl? Nėra racionalaus paaiškinimo. Mums jo ir nereikia. Kai žiūrime į I. Levitano „Auksinį rudenį“, esame įtraukti ir norime, kad mums netrukdytų. Sustoję pradiniame taške juntame, jog netrukus turėsime pajudėti į kelionę. Gamta tarsi pamoja mums spalvinga skepetaite. Atėjo ruduo. Jis ir praeis. Jis – pats praeinamumas. Link kur? Kur link? Kas mums pasakys…

1898 m. I. Levitanui buvo suteiktas akademiko vardas, jis įgijo teisę dėstyti Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. Tai jau buvo jo gyvenimo žiema.

Atsiminimuose apie dailininką yra užrašyti žodžiai, kuriuos galima laikyti jo testamentu: „Atsisveikindamas noriu pasakyti: labiau mylėkite, aukštinkite gamtą ir būkite jai atidūs, labai labai atidūs.“ Kaip svarbu šiuos žodžius išgirsti mūsų laikais!

Saulenė PUČILIAUSKAITĖ

Vilkaviškio viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė