Viešose vietose portulakų veisti nereikėtų

Eglė MIČIULIENĖ

Su redakcija susisiekusi vilkaviškietė prašė laikraštyje paviešinti vieną problemą. Moteris jau ne pirmus metus pastebi, kad rajono kapines pradeda užkariauti portulakos.

Ragina rauti be gailesčio

„Šie augalai labai gajūs, plinta kaip pašėlę. Bet kai kuriems žmonėms jie tikriausiai atrodo gražūs, todėl jų nenaikina, duoda valią keroti ant kapo. Pasidairykite, kas kapinėse darosi: portulakos klesti ir ant kapaviečių, ir ant takų. Perspėkite kapinių lankytojus, kad jie neleistų šiai piktžolei vešėti, rautų be gailesčio, nes ji barsto sėklas ir užkrečia kitas kapavietes“, – kalbėjo moteris.

Iš Azijos kilusių portulakų priskaičiuojama apie 100 veislių. Lietuvoje populiariausios yra dvi: stambiažiedė ir paprastoji (dar vadinama daržine).

Stambiažiedė portulaka žydi įvairiaspalviais ryškiais žiedeliais ir tikrai papuošia namų gėlyną. Tačiau vilkaviškietė kalbėjo apie kitą, paprastąją portulaką. Tai – pažeme besidriekiantis sultingas augalas su mėsingais lapais, žydintis nedideliais geltonais žiedeliais.

Portulaka sugeba daugintis iš mažiausių stiebų gabaliukų, greitai prigyja, o jos žiedai subrandina tūkstančius sėklų, kurios išlieka dirvoje net virš 20 metų. Naikinama netinkamai ši žolė savaime įsišaknija iš naujo.

Ši kapų „puošmena“ išrauta ir dvi savaites pragulėjusi sausroje ant smėlio atrodė dar gyvybinga.

Nuo Sibiro iki Australijos

Paprastoji portulaka natūraliai paplitusi Viduržemio jūros regione, Vakarų Azijoje ir Afrikoje, tačiau dabar plinta kone po visą pasaulį – nuo Europos, Sibiro iki Amerikos ir net Australijos. Šis faktas rodo nepaprastą augalo gyvybingumą bei gebėjimą prisitaikyti. Jam klestėti padeda ir šylantis klimatas.

Tad akivaizdu, kad su šiuo gaju augalu susiduria ne tik vilkaviškiečiai, ir driekiasi jis ne tik kapinėse. Drėgmės portulakai reikia mažai, o matant iš trinkelių plyšiukų ar tarp akmenų besibraunančius stiebelius atrodo, kad nelabai reikia ir žemės.

Internete tarp daržininkų vyksta aktyvios diskusijos. Vieni žmonės prašo patarimų, kiti dalijasi patirtimi, bet galiausiai kone visi pripažįsta neatradę jokių patikimų priemonių. „Aš apie šeimos kapavietę jau šešta vasara su portulaka kovoju. Pyliau druskos, pyliau acto, nuodijau raundapu, bet praeina pora savaičių – ir vėl maži kereliai stiebiasi“, „Šita kapų „puošmena“ net išrauta ir dvi savaites pragulėjusi ant smėlio, sausroje, atrodė dar gana gyvybinga…“, „Atsikratyti šita žole – neįmanoma misija. Mamos sodyboje atsirado iš niekur. Dabar jau pusę kaimo dirvonų užėję“, – taip internete savo patirtimi dalinasi gyventojai.

Ir visgi galiausiai dauguma sutinka su tuo, kad paprasčiausias būdas įveikti portulakas – kantriai jas ravėti.

Specialių chemikalų nėra

Ar yra kokių nors efektyvių priemonių portulakoms naikinti, pasiteiravome Valstybinės augalininkystės tarnybos Kauno augalų veislių tyrimo skyriaus vedėjos Zitos Mockaitienės. Ji patvirtino, kad specialių chemikalų neišrasta.

„Žinoma, jas galima purkšti ar tepti mėgėjams skirtais glifosatais, bet kiek iš to bus naudos? Nupurkštos portulakos neaugs, bet neaugs ir niekas kitas. O juk nenorite palikti plikų kapinių? Tas pats bus, jei ant portulakų pilsite druskos, acto ar karšto vandens – šios priemonės išnaikins ir kitą augmeniją. Belieka tiesiog pjauti ar rauti, kad nebrandintų sėklų, kaip ir kiekvieną piktžolę. Kaip, pavyzdžiui, kiaulpienę“, – kalbėjo Z. Mockaitienė.

Augalininkystės specialistė sakė, jog portulakos – gyvenviečių augalas, laukuose jų nerasi. „Nežinia, iš kur jos išplito. Bet anksčiau ir invazinių šliužų nebuvo, o dabar pažiūrėkit, kas darosi! Žmonės vargsta, renka juos rankomis. Tas pats – ir su portulakomis“, – kalbėjo Valstybinės augalininkystės tarnybos darbuotoja.

Maistas ir vaistas

Vis dėlto yra ir dar vienas patikimas portulakų „naikinimo“ būdas.

Nors mūsų krašte šis augalas dažniausiai laikomas piktžole, daugelyje šalių žmonės jį noriai valgo. Šviežioms salotoms, sveikuoliškiems patiekalams gaminti jį vis dažniau naudoja ir lietuviai. Portulaka turi daug vitaminų (E, C, B2, B6), mineralų (magnio, geležies, mangano), omega-3 riebalų rūgščių, todėl yra vertinama dėl savo maistinės vertės.

Jauni portulakų lapai ir ūgliai valgomi švieži, troškinami, jų dedama į salotas, sriubas, kokteilius.

Liaudies medicinoje portulakos vertinamos ir dėl savo gydomųjų savybių. Teigiama, jog jos padeda sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, gerina virškinimą, stiprina imunitetą, o išoriškai naudojamos gydo žaizdas, odos ligas. Be abejo, prieš imantis savigydos visada verta pasitarti su savo gydytoju.

Žinoma, kapuose augančių portulakų į salotas niekas dėti nenorės. Tad belieka paklausyti „Santakos“ skaitytojos patarimo ir šiuos augalus iš kapinių išgyvendinti tiesiog raunant ir neleidžiant jiems berti sėklas ant gretimų kapų.