Vilkaviškiečius sudomino prie Šeimenos įsitaisęs kormoranas

Eglė MIČIULIENĖ

Jau keletą savaičių vilkaviškiečiai pastebi Šeimenos pakrantėje tūpčiojantį juodą paukštį, kokių mūsų paupiuose paprastai nepamatysi. Daugelis jau atsirinko, jog tai – didysis kormoranas.

Ar neįsikurs pas mus?

Vaikštant paupiais pavyksta pastebėti ir retesnį sparnuotį – jis gali nusileisti prie vandens pasigauti žuvies, pailsėti ar atsigerti. Visgi kai kormoranas vidury miesto prie upelio apsigyvena ilgesniam laikui, žmonės susidomi. Juk šie vandens paukščiai paprastai gyvena grupėmis.

O štai Vilkaviškyje įsikūrė vienišas kormoranas. Jį žmonės mato skirtingose Šeimenos upelio pakrantės vietose.

„Gal jis kur netoliese yra susikrovęs lizdą? Ar neįsikurs ir pas mus kormoranai? Jie juk viską nudergia, pažiūrėkit, kaip medžiai numiršta nuo jų išmatų“, – kalbėjo į redakciją paskambinusi gyventoja.

Kita vilkaviškietė svarstė, ar paukštis nesužeistas, klausė, kur apie šį „invazinį“ sparnuotį reikėtų pranešti.

Nėra invazinis paukštis

Visų pirma, kormoranai nėra svetimžemiai, invaziniai paukščiai. Gamtininkai tvirtina, kad tai – vietinė, nuo seno Lietuvoje perėjusi rūšis.

Pranešti apie sparnuotį taip pat niekam nereikia. Pagelbėti judančiam paukščiui (net jei jam tos pagalbos reikėtų) niekas negali. Juolab kad kormoranas pastebimas tai prie poliklinikos, tai netoli policijos komisariato, tai dar kurioje nors upelio vietoje. Beje, tai – gyvas įrodymas, kad žuvų Šeimenoje tikrai yra, kitaip tiek laiko šis paukštis išgyvenęs nebūtų.

Ko didysis kormoranas galėtų ieškoti nedideliame Vilkaviškio mieste ir dar mažesniame Šeimenos upelyje, paklausėme gamtininko, Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovo Vytauto Naruševičiaus.

„Tipiškai kormoranai peri kolonijose, todėl nelabai tikėtina, kad vienas kur nors būtų susikrovęs lizdą. Gali būti, kad tai tiesiog neperintis individas, monogamas ar, pavyzdžiui, žuvus porai likęs vienišas. Neperintys kormoranai kartais laisvai klajoja bei maitinasi ir po vieną, tad nieko labai keisto, jei jie laikosi šalia vandens telkinio, kad ir upelio ar ežero“, – per daug nesistebėjo ornitologas.

Pats iš Vilkaviškio kilęs V. Naruševičius juokėsi, kad vienas kormoranas jokios žalos nei žuvims, nei medžiams tikrai nepridarys, o giminaičių į Šeimenos paupį irgi neprisikvies.

„Pas mus Vilkaviškyje nelabai patrauklios vietos kormoranų kolonijoms – yra keletas gal ir tinkamų ežerų, bet aplink juos mažai patogių ir saugių medžių, šalia – dirbami laukai, triukšmas. Kormoranams tikrai yra geresnių vietų nei Vilkaviškis. Paprastai jie mėgsta medžioti grupėmis, nes jei vandens daug ir jis neskaidrus, gilus, banguotas, jiems lengviau būriu žuvis susivaikyti į patogią vietą. Bet jeigu yra koks upelis ar skaidrus ir negilus ežeras, tai kormoranai sėkmingai prisižuvauja ir pavieniui“, – kalbėjo V. Naruševičius.

„Gyvoji meškerė“

Ornitologas papasakojo ir įdomesnių faktų apie šiuos paukščius. Pirmiausia – apie jų vardo kilmę.

„Lotyniškas šios rūšies pavadinimas Phalacrocorax carbo kilęs iš graikiškų ir lotyniškų žodžių junginio, kurį galima būtų versti „juodas kaip anglis nuplikęs kranklys“, o lietuviškas pavadinimas „kormoranas“ kilęs iš lotyniškojo „jūrinė varna“. Taigi, bet kokiu atveju vardas nėra labai žavus“, – juokavo V. Naruševičius.

Ne toks linksmas yra faktas, kad Azijoje kormoranai vis dar naudojami žvejybai kaip pririšta gyvoji meškerė (panašiai, kaip naudojami ir pelikanai ar garniai). Paukščiams ant kaklo užrišama virvutė arba žiedas, kuris leidžia nuryti mažas žuveles, bet neduoda praryti didesnių, todėl žuvys įstringa gerklėje. Pririštas ilga virve kormoranas nuo nedidelės valtelės paleidžiamas į vandenį, kur jis nardo ir instinktyviai žvejoja. Žvejys paukštį patraukia atgal į valtį ir išima pagautą žuvį. Procesas kartojamas – vienas kormoranas per vakarą gali pagauti dešimtis žuvų.

Teigiama, jog dresuoti kormoranai išmoksta ir be jokio žiedo žuvies nenuryti ir atiduoti ją šeimininkui, o už tai gauna atlygį – panašiai kaip dresuoti šunys ar delfinai.

„Kartais didieji kormoranai, surišus jų sparnus, buvo panaudojami ir tarsi skalikų būrys vyti žuvis į tinklus. Be to, kaip išmintingi, bet lengvi narai, didieji kormoranai žinomi ir tuo, kad linkę prisiryti akmenukų nardymui pagerinti (aišku, po „darbo“ tuos akmenis atryja). O „rėmo išskleidimas“ džiovinant sparnus – labai įspūdinga bei tipiška poza – rodo juos esant kitokius nei dauguma nardančių paukščių. Mat kormoranų plunksnos mažiau atsparios drėgmei (netgi priešingai, linkusios prisigerti vandens), bet ši savybė svarbi medžiojant: dėl jos ženkliai sumažėja paukščio plūdrumas ir jis gali sparčiau vytis grobį po vandeniu“, – pasakojo V. Naruševičius.

Daugiausia – Vištytyje

Mūsų rajone daugiausia kormoranų įsikūrę prie Vištyčio ežero. Čia juos galima stebėti kone ištisus metus, o rudeninių migracijų metu matomi net iki 300 individų būriai.

„Taip, Vištytyje formuojasi kormoranų kolonija. Ji buvo įsikūrusi juodalksnyne prie pasienio užkardos, paskui persimetė į medžius prie gegužinvietės. Bet labiausiai jie susibūrę kitoje ežero pusėje, Kaliningrado srityje. Gal tose vietose kormoranai mažiau trikdomi, gal ten ramiau, gal didesnė užuovėja ar medžiai tinkamesni. Net iš Lietuvos, ypač žiūrint nuo Šilelio poilsiavietės, kitoje pusėje ežero matosi nemažas plotas dėl rūgščių šių paukščių išmatų apdžiūvusių medžių. O Lietuvos pusėje kritinės žalos kormoranai tikrai nedaro“, – sakė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Vištyčio regioninio parko patarėjas Nerijus Paškauskas.

Anot N. Paškausko, kad ir kurioje pusėje ežero įsitaisę, pastebimos žalos žuvims didieji kormoranai Vištytyje tikrai nepadarys. Tai pabrėžė ir V. Naruševičius: „Žvejams jie tikrai nėra rimti konkurentai, ir ornitologai tą jau nekart sakė. Tad tereikia tik girdėti ir vadovautis specialistų nuomone“, – sakė gamtininkas.