Garbų jubiliejų pilviškietė pasitinka su nauja knyga

Dangyra APANAVIČIENĖ

Su Rūta Aleksiene susipažinome prieš šešerius metus – 2019-aisiais. Tuomet ji parašė knygą „Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal“, į kurią suguldė savo šeimos istoriją – nuo vaikystės kaimyninio Šakių rajono Barzdų kaime, jaunystės dienų Sibire iki grįžimo į gimtinę ir gyvenimo Pilviškiuose. Neseniai redakciją pasiekė nauja žinia – garbaus amžiaus moteris (R. Aleksienė per Kalėdas švęs 90-ies metų jubiliejų) parašė dar vieną knygą – „Nes taip buvo“.

– Po pirmosios knygos sulaukiau daug gražių atsiliepimų, palaikymo. Pas sūnų Gintautą Dubingiuose, Panevėžio rajone, buvo surengtas knygos pristatymas, į kurį susirinko patys brangiausi žmonės – mano vaikų šeimos, giminaičiai, atvažiavo kaimynai, draugai. Vėliau į susitikimą mane pakvietė ir gimtųjų Barzdų žmonės, apie kuriuos knygoje taip pat buvau papasakojusi. Labai gera buvo su visais susitikti, pasimatyti, pakalbėti. Tuomet ir pagalvojau, jog tiek daug dar visko liko nepasakyta, kad galbūt galėčiau parašyti ir antrą knygą, – guviai pasakojo nepaprastai šviesaus proto, puikios atminties ir gerų akių moteris.

Antroje knygoje „Nes taip buvo“ R. Aleksienė taip pat nuklysta į giliai atmintin įsirėžusius metus, praleistus Sibire. Ypač daug dėmesio skiria savo vyrui Algimantui, kurio neteko prieš du dešimtmečius, jų bendram gyvenimui toli nuo gimtinės, o vėliau ir čia, Pilviškiuose. Savo žmogaus – Algučio – sakė lig šiolei labai ilgisi, nes kiekvienas jaukiai sutvarkytų namų kampelis jį primena.

Daug vietos knygoje skirta ir patiems Pilviškiams: prisimenama miestelio istorija nuo prieškario – knygos autorės vaikystės metų iki šių dienų. Pasakojama apie šviesuolius, kilusius iš šio krašto.

Lyg šiandien R. Aleksienės atmintyje gyvas laikotarpis Pilviškiuose, kai abu su vyru, grįžę iš Sibiro, kūrėsi, kai patys savo rankomis statėsi namus, augino ir į aukštuosius mokslus leido vaikus. Knygoje plačiai aprašyta tuometinio statybinių medžiagų gamybinio susivienijimo „Sūduva“, kurioje daug metų dirbo Rūta ir Algimantas Aleksos, kūrimosi istorija bei gamyklos klestėjimo metai sovietmečiu.

Nedidelis skyrelis knygoje skirtas net mažiesiems skaitytojams. Jame R. Aleksienė pasakoja linksmas ir liūdnas savo vaikystės istorijas.

Yra pasakojimas apie artimą giminaitį, močiutės brolį, kuris buvo ir Rūtos mamos krikštatėvis, – Petrą Rimšą, žinomą Lietuvos skulptorių, grafiką, medalistą. Knygos autorė prisimena epizodą iš vaikystės, kai paūmėjus apendicitui mama ją nuvežė pas Kaune tuo metu gyvenusį dėdę, kad jis pasirūpintų mergaite. Kitą rytą P. Rimša mažąją Rūtelę dviračiu nuvežė į klinikas, o po operacijos labai ja rūpinosi – nupirko gražių drabužėlių, žaislų, o kai mergaitė sustiprėjo, nusivedė į spektaklį.

Knygoje gausu nuotraukų – istorinių ir šių laikų, ypač iš šeimos gyvenimo. Leidinys baigiamas anūkų prisiminimais apie vasaras, praleistas senelių namuose Pilviškiuose.

– Šiandien gyvenimas yra geras ir gražus, kad tik sveikatos užtektų, – savo antrąją knygą „Nes taip buvo“ užbaigia pilviškietė R. Aleksienė, besidžiaugianti, kaip ji pati sako, savo didžiausiu turtu – trimis sūnumis, marčiomis, aštuoniais anūkais ir aštuoniais proanūkiais. Pirmiausia jiems ir skirtas šis leidinys – kiekvienam po knygą – nuo mažiausio iki didžiausio. Kad prisimintų šeimos istoriją, kad žinotų savo šaknis.

Tiesa, elektriniu paspirtuku, kaip prieš kelerius metus, ponia Rūta jau nebevažinėja, televizoriaus beveik nežiūri, užtat godžiai skaito knygas, kurių kaskart parsineša iš bibliotekos. Mėgsta gaminti, tad net ir netikėtai užsukusį svečią visuomet turi kuo pavaišinti. Paklausta, gal planuojanti rašyti ir trečią knygą, moteris mįslingai susimąstė.

– Ką gali žinoti? Gyvenimas nenuspėjamas, – sakė ji.