Ma­žu­čių šal­ti­nė­lio atei­tis pri­klau­so nuo ge­ra­no­riš­ku­mo

Se­na­sis Tes­ta­men­tas by­lo­ja, kaip Mo­zė, Die­vo liep­tas, su­da­vė laz­da į uo­lą ir iš jos iš­tryš­ko van­duo iš­troš­ku­sie­siems pa­gir­dy­ti. Kai van­duo ste­buk­lin­gu bū­du iš­trykš­ta iš že­mės, pra­si­ve­ria pa­ts dan­gus. To­kią ste­buk­lin­go dan­gaus at­si­vė­ri­mo vie­tą mes tu­ri­me čia pat – Ma­žu­čiuo­se. Apie tai – ket­vir­ta­die­nį (bir­že­lio 5 d.), 14 val., Vil­ka­viš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vyk­sian­tis ren­gi­nys „Ma­žu­čių šal­ti­nė­lio is­to­ri­ja“ ir pa­ro­da „Ma­žu­čių šal­ti­nė­lio sak­mė“.

Gy­va le­gen­da

Pil­viš­kių se­niū­ni­jo­je, Ma­žu­čių kai­me, yra vie­ta, pa­ženk­lin­ta le­gen­dos. Tai vie­ta, ku­rio­je trykš­ta Ma­žu­čių šal­ti­nė­lis. Le­gen­da, sie­kian­ti XVI a., by­lo­ja, kad pro tą vie­tą ka­dai­se ėjęs se­ne­lis. Jis pa­ma­tęs la­bai gra­žią mer­gai­tę, be­si­prau­sian­čią vei­dą. Pa­gal vie­ną pa­da­vi­mą – ji nie­ko ne­sa­kiu­si, pa­gal ki­tą – ta­ru­si: „Praus­ki­tės ir nau­do­ki­tės“. Se­ne­lis nu­sku­bė­jęs į ar­ti­miau­sią so­dy­bą pra­neš­ti apie įvy­kį, ir su­bė­gę žmo­nės ra­do šal­ti­nį, ku­rio anks­čiau ten ne­bu­vo. Žmo­nės pa­ti­kė­ję, kad ši­taip juos ap­lan­kiu­si pa­ti Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja.

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai ne­tru­ko apie šal­ti­nį su­ręs­ti ren­ti­nė­lį ir pa­sta­ty­ti ne­di­de­lę kop­ly­čią, ku­rio­je įren­gė al­to­rė­lį, iš­puoš­tą įvai­riais dro­ži­niais, pa­da­rė gra­žų kry­žių ir Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos sta­tu­lą. Žmo­nės čia va­žiuo­da­vo van­dens, mels­da­vo­si, ėmė plis­ti iš­gi­ji­mo is­to­ri­jos. Bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie ypa­tin­gą šio van­dens po­vei­kį akių, odos ir ki­toms li­goms. Pas­te­bė­ta, kad jis il­gą lai­ką ga­li sto­vė­ti in­duo­se ir jo su­dė­tis, sko­nis bei iš­vaiz­da ne­si­kei­čia. Le­gen­da bu­vo gy­va.

Me­na is­to­ri­ja

Iš pra­džių kop­ly­tė­lė bu­vo me­di­nė, su sau­le ir žal­čių pa­vi­da­lo spin­du­liais ant sto­go. Anot išei­vi­jos is­to­ri­ko ir kul­tū­ro­lo­go B. Kvik­lio, prie kop­ly­tė­lės sto­vė­jo aukš­tas me­di­nis kry­žius, ku­riam pa­pu­vus ūki­nin­kas Au­gus­tai­tis pa­sta­tė ge­le­ži­nį. Kas pa­sta­tė pir­mą­ją mū­ri­nę kop­ly­tė­lę, šal­ti­nių duo­me­nys ski­ria­si. Anot vie­nų, ją 1938 m. pa­sta­tė Ele­na Ja­sai­tie­nė, anot ki­tų – tuo­me­ti­nis Alks­nė­nų kle­bo­nas kun. Vin­cen­tas Či­ta­vi­čius: kvad­ra­ti­nio pla­no, cent­riš­ku pi­ra­mi­di­niu sto­gu su že­mu bokš­te­liu cent­re, o ant jo – ažū­ri­niu kry­žiu­mi. Sie­nos bu­vo de­ko­ruo­tos ąžuo­li­niais ąžuo­lo la­pų or­na­men­tais, įtvir­tin­tais be­to­ne. Kop­ly­tė­lės vi­du­je, po at­da­ro­mis grin­di­mis, per šu­li­nio ren­ti­nio vir­šų, tryš­ko šal­ti­nis.

1944 me­tais kop­ly­tė­lė bu­vo su­griau­ta. Po ka­ro at­sta­ty­ta me­di­nė. 1988 m. tuo­me­ti­nis Alks­nė­nų kle­bo­nas kun. An­ta­nas Lu­ko­šai­tis ga­vo lei­di­mą prie šal­ti­nė­lio at­sta­ty­ti mū­ri­nę kop­ly­tė­lę ir ją at­sta­tė (1989-08-19–1994-07-16 by­lo­ja įra­šas kop­ly­čios vi­du­je). 1995 m. va­sa­rą įreng­tas ta­kas su 14 kop­lyts­tul­pių, vaiz­duo­jan­čių Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ro­ži­nio Džiaugs­mo ir Skaus­mo slė­pi­nius (skulpt. Vid­man­tas Ka­pa­čiū­nas, es­ki­zus pie­šė Do­vi­lė Trum­py­tė ir Ag­nė Pa­lio­kai­tė).

Te­ri­to­ri­jo­je sto­vi ke­le­tas kry­žių ir kop­lyts­tul­pių, vie­nas su sta­tu­la Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai. Lau­ky­mės pa­kraš­ty­je iš­li­ku­si se­no­ji me­di­nė kop­ly­tė­lė, ne­to­lie­se stūk­so ak­muo kraš­tie­tei poe­tei Ju­zei (Juo­zei) Liu­dai Au­gus­tai­ty­tei-Vai­čiū­nie­nei. Kaip Ma­lo­nių Vers­mė kiek­vie­no mė­ne­sio pa­sku­ti­nį šeš­ta­die­nį kop­ly­tė­lė­je pa­ger­bia­ma Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja. Ta­čiau ar le­gen­da ne­mirš­ta?

Rei­ka­lau­ja rū­pes­čio

Įsi­kū­rus Alks­nė­nų pa­ra­pi­jai, bu­vo už­ves­ta kny­ga ma­lo­nėms re­gist­ruo­ti. 1981 m. bu­vo įsi­lauž­ta į kop­ly­čią ir kny­ga din­go. Į Alks­nė­nų baž­ny­čią prie Ma­ri­jos sta­tu­los iš Ma­žu­čių kop­ly­čios bu­vo per­kel­tos 2 auk­si­nės šir­dys, ta­čiau nė­ra ži­nių, kie­no šie vo­tai ir už ko­kias ma­lo­nes.

Ta­čiau iš­gi­ji­mo is­to­ri­jų esa­ma ir mū­sų die­no­mis. Da­bar­ti­nio Alks­nė­nų kle­bo­no kun. Vir­gi­ni­jaus Vait­kaus, ku­rio glo­bai da­bar pri­klau­so Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ma­lo­nių Vers­mės kop­ly­čia, tei­gi­mu, žmo­nės iki šiol pa­sa­ko­ja: vie­nam din­gę aug­liai, ki­tam at­slū­go iš­ti­nu­si ko­ja, tre­čiam pa­ge­rė­jęs re­gė­ji­mas. Ti­kė­ti­na, kad daug is­to­ri­jų sle­pia se­no­jo­je me­di­nė­je kop­ly­tė­lė­je pa­ber­ta sau­ja pa­pras­čiau­sių mo­ne­tų, žmo­nių pa­lik­ti re­li­gi­niai pa­veiks­lė­liai ar su­ve­ny­rai. Nau­jo­je 2025 me­tų lan­ky­to­jų kny­go­je žmo­nės dau­giau­sia džiau­gia­si vie­tos ra­my­be ir van­de­niu. Tai­gi, ar tik­rai šiai vie­tai ski­ria­ma pa­kan­ka­mai rū­pes­čio?

Toks ir bu­vo pir­ma­sis šio ren­gi­nio Kybar-tuose tiks­las.

Ap­lin­ka, ku­rio­je yra šal­ti­nė­lis, daugiau dėmesio tik­rai rei­ka­lau­ja. Veš­lūs me­džiai gra­žiai ap­rė­mi­na šal­ti­nė­lio te­ri­to­ri­ją iš Alks­nės upe­lio pu­sės, ap­gau­bia, sau­go­da­mi nuo ge­le­žin­ke­lio. Ta­čiau nuo ke­liu­ko iki pa­ties šal­ti­nė­lio ply­ti pa­pras­čiau­sia pie­va, ku­rią pjau­na gre­ti­mos so­dy­bos gy­ven­to­jas. Prie kop­ly­tė­lės abi­pus Ma­ri­jos sta­tu­los ve­ši ne­di­de­lis gra­žus lie­tu­viš­kas gė­ly­nas.

Su­kur­tas pro­jek­tas

Ta­čiau ap­lin­kai su­tvar­ky­ti rei­kia ne tik dau­giau ran­kų, bet ir idė­jų, ku­rios dar la­biau pa­brėž­tų šven­tos vie­tos iš­skir­ti­nu­mą. Jų to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia. Ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Sa­ka­las, su­pro­jek­ta­vęs da­bar sto­vin­čią Ma­žu­čių kop­ly­čią, bu­vo pa­ren­gęs ir jos ap­lin­kos pro­jek­tą, apie ku­rį laiš­ke Jo Emi­nen­ci­jai [veikiausiai Vil­ka­viš­kio vyskupui] ra­šė: „Ypa­tin­gai svar­bu ap­lin­kos su­tvar­ky­mo ir ap­žel­di­ni­mo dar­bai, ku­rių de­ta­lus pro­jek­tas yra ma­no pa­teik­tas“.

Pro­jek­te nu­ma­ty­tas pla­tus pės­čių­jų ta­kas, ve­dan­tis kop­ly­tė­lės link, siau­ri ta­kai, skir­ti re­li­gi­nės pa­skir­ties me­no kū­ri­nių (kop­lyts­tul­pių, kry­žių, skulp­tū­rų) ap­žval­gai, taip pat me­džiai, krū­mai, gy­vat­vo­rės, ga­zo­nai ir gė­ly­nai. Nu­ma­ty­ta vie­ta sar­go pa­sta­tui, kur bū­tų lai­ko­mas ir te­ri­to­ri­jos prie­žiū­ros dar­bams rei­ka­lin­gas in­ven­to­rius. Įgy­ven­di­nus šį pro­jek­tą vie­to­vė įgy­tų vei­dą, ku­riuo ga­lė­tų di­džiuo­tis ne tik mū­sų kraš­to, bet ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jai.

Ga­li­ma bū­tų pa­klaus­ti: o ko­dėl šis pro­jek­tas nė­ra įgy­ven­din­tas? Da­bar vis­kas at­si­re­mia į vie­ną pa­pras­tą fak­tą: šal­ti­nė­lio te­ri­to­ri­ja yra pri­va­ti nuo­sa­vy­bė, ir si­tua­ci­ją ga­lė­tų pa­keis­ti tik sa­vi­nin­kų ge­ra­no­riš­ku­mas. Kol kas neaiš­ku, ar tai įma­no­ma.

O juk yra dėl ko steng­tis ir žmo­nės sten­gė­si. Šal­ti­nė­lio van­dens – tie­są sa­kant, tai vi­sa šal­ti­nė­lių šei­ma – su­dė­tį ty­rė Ka­ra­liau­čiaus ir Pa­der­bor­no uni­ver­si­te­to spe­cia­lis­tai. So­vie­ti­niais lai­kais jį su­pan­čią te­ri­to­ri­ją žmo­nės ap­sau­go­jo nuo me­lio­ra­ci­jos. Tie­sa, ne nuo vis­ko pa­vy­ko ap­sau­go­ti: dėl ša­li­mais trę­šia­mų plo­tų vie­nu me­tu gė­lo, šva­raus, daug mi­ne­ra­lų tu­rin­čio van­dens su­dė­ty­je bu­vo at­si­ra­dę nit­ra­tų. Tai – pa­čių žmo­nių kal­tė.

Ta­čiau šal­ti­nio van­duo vi­sa­da tei­kė jė­gų. Anot liu­di­ji­mo, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to gy­nė­jai, 1991 me­tais sau­sio įvy­kių me­tu ba­da­vę pa­la­pi­nė­je, gė­rė bū­tent Ma­žu­čių šal­ti­nė­lio van­de­nį. Sa­ko­ma, kad kaž­ka­da net va­žiuo­jan­tys pro ša­lį trau­ki­niai su­sto­da­vo ir pa­lauk­da­vo žmo­nių, no­rin­čių pri­si­sem­ti van­dens. Ir da­bar žmo­nės at­va­žiuo­ja van­dens, pa­si­mels­ti, pa­pra­šy­ti svei­ka­tos ir ki­tų ma­lo­nių. At­va­žiuo­ja pil­ni au­to­bu­sai. Tik­rai bū­tų gra­žu, jei vi­sus džiu­gin­tų me­niš­kai su­tvar­ky­ta ap­lin­ka.

Pa­ren­gė Sau­le­nė PU­ČI­LIAUS­KAI­TĖ

Vil­ka­viš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos

In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riaus bib­lio­te­ki­nin­kė