Dvare vaikystę praleidęs vilkaviškietis pasigenda istorinės tiesos

Eglė KVIESULAITIENĖ

Pokario laikus mūsų rajone puikiai menantį vilkaviškietį Algimantą Antaną Greimą dažnai papiktina oficialiai viešinami neva istoriniai faktai apie mūsų kraštą. Ilgametis politikas įsitikinęs, kad šiuolaikiniai istorikai per mažai analizuoja kažkieno anksčiau surinktą informaciją ir nesąmoningai ją iškraipo bei sukomercina.

Pažinojo iš arti

Į redakciją užsukęs A. A. Greimas sakė, jog jį sutrikdė dar rudenį „Santakoje“ perskaitytas muziejininko Tomo Sušinsko rašinys „Istoriniais Paežerių dvaro parko takais“ (2024-09-17, Nr. 70). Ilgai svarstęs, kaip turėtų pasielgti, solidaus amžiaus vilkaviškietis visgi nutarė pasidalinti savo įžvalgomis, nes daug metų Paežerių dvaro sodybą pažinojo iš arčiau, nei daugelis mūsų.

Paežerių dvarą A. A. Greimas pirmą kartą aplankė dar 1944 m., o nuo 1945 m. Paežeriuose gyveno iki tol, kol sukūrė savo šeimą ir apleido tėvų namus. Be to, nuo 1953 m. dešimtmetį dirbo dvare įsikūrusioje tuometinėje Vilkaviškio melioracijos statybos valdyboje, tad per ilgus čia praleistus metus išnaršė kiekvieną sodybos kampelį, matė, kaip iro dvaro statiniai, keitėsi aplinka. Daug informacijos apie dvarą Algimantas sužinojo iš savo mamos, gimusios Paežeriuose, bei senelio, į čia iš Rytprūsių atsikrausčiusio apie 1893 metus.

Dalis dabartinių istorikų, rašančių apie Paežerių dvarą, remiasi architektūros tyrinėtojo Klemenso Čerbulėno 1973 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ išspausdintu rašiniu „Paežerių sodybinis ansamblis“. Tačiau A. A. Greimas įsitikinęs, kad dailėtyrininkas K. Čerbulėnas straipsnyje pats aprašė tik rūmų architektūrą, o rašinio dalis apie parką surinkta galbūt asistento, kuris Paežeriuose net nėra buvęs.

Nei vyno, nei oranžerijų

Prie K. Čerbulėno rašinio išspausdinta dvaro sodybos schema, anot A. A. Greimo, sudaryta tikrai ne specialisto – tai tik eskizas, kuriame pažymėti kai kurie objektai, labiau įsivaizduojami, nei buvę realybėje. Mat daugelis parko takų nupiešti netiksliai, ten, kur nebuvo ar praminti tik sovietiniais laikais. Parką puikiai prisimenančiam Algimantui ypač užkliuvo vieta, kur schemoje pažymėti į dekoratyvias kilpas susiliejantys takai. „Pavasariais vadinamasis Aukso ragas būdavo visiškai užsemiamas pakilusio ežero vandens su ledo lytys, kurios besitraukdamos ant šono guldydavo net ten augusius alksnius. Tad suprantama, jog prašmatnių parko takelių toje vietoje būti negalėjo“, – kalbėjo A. A. Greimas.

Labiausiai vyriškis nesutinka su teiginiais apie Paežerių dvare buvusius statinius, ypač oranžerijas, o tai, jog vieno iš tvenkinių saloje neva buvo ne tik oranžerija, bet joje augo vynuogės vynui gaminti, vilkaviškietį išvis prajuokino.

Algimantas puikiai pamena savitos konfigūracijos tvenkinio salą, kurią į dvi lygias dalis dalino apie 2,5 m aukščio plytų siena. Šiaurinė salos dalis iki sienos viršaus buvo užpilta žemėmis ir suformuotas status šlaitas, nuo kurio Algimantas su draugais žiemą leisdavosi rogutėmis. Pietinėje pusėje buvo išlyginta aikštelė. Pavasario polydžiai salos aikštelę apsemdavo.

„Labiau tikėtina, kad nedidelėje aikštelėje buvo įrengta altana, bet tikrai ne oranžerija, o salą su greta ėjusiu taku jungė tiltelis. Pati siena buvo apželdinta vijokliais. Reikia pripažinti, kad neįvardintas liudininkas, matęs saloje mūrinį vynuogyno pastatą, turėjo labai lakią vaizduotę“, – šypsojosi A. A. Greimas.

Rado iki ekspedicijos

Vilkaviškietis įsitikinęs, kad dvare buvo išlikusi vienintelė oranžerija prie tvenkinio, skirta tropiniams augalams. Buvusios oranžerijos vietą žymi pamatų liekanos. Kita – mūrinė ir puošni, stovėjusi prieš oficiną ir sudeginta staliaus, – taip pat pramanyta. Mat Algimanto senelis puikiai prisiminė dvaro senbuvių pasakojimus, jog prieš oficiną stovėjusi ne oranžerija, o tik medinis pagalbinis pastatas, kuriame buvo gaminami statybiniai ruošiniai: šablonai, liejimo formos ir t. t., naudoti statant rūmus bei kitus dvaro pastatus. Tad tikra šioje istorijoje nebent tai, kad pastatą iš tiesų galėjęs sudeginti stalius.

Šaltiniuose teigiama, kad 1954-aisiais vykusios istorinės ekspedicijos metu Paežerių dvaro sodyboje rasti pjedestalai, ant kurių neva kažkada stovėjusios parką puošusios statulos. Tačiau A. A. Greimas prisimena dar iki ekspedicijos kartu su draugais parke radęs vienintelį pjedestalą.

„Mes, pokario paaugliai, ieškodami šovinių, išrausėme beveik visą parką. Kartą mano lazda, kuri tarnavo kaip šaudmenų ieškiklis, atsitrenkė į kažkokį kietą daiktą. Atkasę pamatėme iš pilko smiltainio pagamintą pjedestalą. Kai namuose apie radinį paklausiau mamos, ši sakė, kad jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą jokios stovylos parke nebuvo. Kai prasidėjo tekėlų gamybos bumas, pjedestalas iš parko dingo tuo pat metu, kaip ir dalis paminklų iš Vilkaviškio žydų kapinių“, – radinį prisiminė A. A. Greimas.

Pasakos – turistams

Vilkaviškietis tvirtina, kad netiksliai nurodyta ir Paežerių mokyklos, kurią 1922 m. įsteigė Algimanto tėtis Jonas Greimas, buvimo vieta. Mokykla buvo ne oficinoje, kaip teigiama surinktuose šaltiniuose, o visai kitame pastate, vadintame „ragine“, kuris stovėjo kitoje plento pusėje. Šaltinyje ji įvardijama kumetynu, nors kumečiai ten, anot A. A. Greimo, niekada negyveno.

„Internete galima rasti daug informacijos apie Paežerių dvarą ir jo istoriją, tačiau ne viską, kas rašoma, galima pagrįsti logika. Apmaudu, jog sukomercinti, turistams pasakojami įvykiai dažnai pateikiami kaip tikra istorija. Kuriamos legendos apie paskendusią rūmų tarnaitę, užjūrio paukščius ir parko tvenkiniuose nardžiusias aukso žuveles. Pasakos su laiminga pabaiga visada nuteikia pozityviai. Tačiau ar iš tiesų jas galima vadinti istorija?“ – retoriškai klausė A. A. Greimas.