Kelias į gamtą: nuo gandrų dienoraščio iki darbo lankytojų centre

Eglė MIČIULIENĖ

„Tikiuosi, kad tai – ateities profesija“, – sako vilkaviškietė Živilė Grimailaitė. Mergina kalba ne apie informacinių technologijų ar skaitmeninės rinkodaros specialistus, o apie aplinkosaugos srityje dirbančius žmones.

Penkeri metai Vištytyje

Smagus sutapimas: kaip tik tą dieną, kai su Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Vištyčio regioninio parko lankytojų centro administratore Živile Grimailaite sutariame pasikalbėti, sukanka lygiai penkeri metai, kai ji pradėjo dirbti Vištytyje.

Kas jauną žmogų atvedė į šią gražią, bet nuošalią vietą? Živilė šypsosi, kad tai – meilė gamtai, išugdyta šeimos ir aplinkos. Geras to įrodymas – ir jaunesniojo Živilės brolio pasirinkimas: jis pasuko į miškininkystę.

Sūdavos kaime gimusi ir užaugusi, vidurinę mokyklą čia baigusi Ž. Grimailaitė įstojo į Vilniaus universitetą, kur įgijo geografijos bakalauro laipsnį.

„Geografija man patiko, dalyvaudavau olimpiadose, bet mokytoja tapti niekada neketinau. Vis dėlto vėliau į tą patį universitetą vėl įstojau mokytis pedagogikos“, – pasakojo mergina, kuriai, akivaizdu, patiko ne tik gamta, bet ir mokslai.

Mokytoja Živilė netapo. Po studijų ji grįžo į gimtąjį kraštą, o 2020 m. vasario 24 d. tuometinės Vištyčio regioninio parko direkcijos duris pravėrė kaip naujai priimta rekreacijos vadybininkė. Čia dirbdama darbšti mergina dar apsigynė aplinkosaugos magistro laipsnį, be to, įgijo ir gido kvalifikaciją.

Tuometinis direkcijos vadovas, dabar – Vištyčio regioninio parko patarėjas Nerijus Paškauskas sakė, kad Živilė lūkesčius pateisino su kaupu. „Tai – atsakinga, motyvuota, kūrybinga darbuotoja. Lankytojų centro knygoje apie ją žmonės parašę tikrai daug gerų atsiliepimų“, – džiaugėsi N. Paškauskas.

Tikras paukštis įdomiau

Ž. Grimailaitė sako, jog yra kaimo vaikas ir niekada nebuvo labai nutolusi nuo gamtos. Vaikystėje su močiute traukdavo grybauti, žiemą su tėčiu kabindavo lesyklėles paukščiams.

„Dar kai buvau pradinukė, močiutės sodyboje tėvai iškėlė gandralizdį. Tada tėtis pasiūlė idėją užvesti savotišką gandrų dienoraštį: kada jie grįžta, kiek jauniklių išperi, kada išskrenda. Gal šioje vietoje tas platesnis kelias į gamtą ir prasidėjo. Gamta man ne tik įdomi, ji man ir rūpi. Puikiai pamenu, kaip sniegingomis žiemomis į mišką veždavome daržovių žvėrims, vėliau, jau baigusi mokyklą, laukuose įrenginėjau lesyklas žiemojančioms kurapkoms, gabenau joms grūdų. Vaikystėje su tėvais teko ir sužeisto gandro jauniklį gelbėti bei pristatyti specialistams tolimesniam gydymui.

O iš Vištyčio išlikę smagių prisiminimų nuo vaikystės, kai atvažiuodavau su tėvais prie ežero ar stovyklaudavau „Viktorijos“ kempinge“, – pasakojo pašnekovė.

Ž. Grimailaitės pareigos dėl įstaigos reorganizacijos keitėsi, bet funkcijos išliko tos pačios. Ji dirba su Vištyčio regioninio parko lankytojais: veda ekskursijas lankytojų centre, vėjo malūne, parko teritorijoje, taip pat su kolegomis rengia edukacijas, organizuoja žygius, įvairius gamtosauginius renginius, konkursus, šviečiamąsias pamokas mokyklose.

Lankytojų centro administratorė sako, jog mokinukus lengviausia sudominti išsivedus į gamtą, žygį, keliaujant Šilelio pažintiniu taku. Vaikui daug įdomiau stebėti tikrą paukštį ar augalą, o ne žiūrėti skaidres ar paveikslėlius. „Net paprastą voverę pamatyti pradinukams būna didelis įvykis“, – šypsojosi Živilė.

Griežlių mažėja

Nors baigusi ne vienus mokslus, Ž. Grimailaitė savo žinių bagažą kasdien pildo: žiūri dokumentinius filmus apie gamtą, klimato kaitą. Naudingos informacijos pateikia ir vyresnieji kolegos.

„Pavyzdžiui, ekologas Vaidas Leonavičius yra sparnuočių žinovas. Kai jis atlieka griežlių, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukštelių, monitoringą, stengiamės prisijungti ir mes su kolegomis. Vėlai vakare vykstame į tam tikras vietas ir klausome bei fiksuojame patinėlių griežimą. Deja, pagal stebėjimus matome, kad situacija nėra gera, griežlių mažėja, nes nyksta jų buveinės – natūralios pievos. Žmonėms pievų laikyti nebeapsimoka, jie tose teritorijose mieliau augina grūdines kultūras. Pievos naikinamos visur, o Vištytyje jų daugiau vien dėl to, kad reljefas nėra dėkingas žemdirbystei. Ir ką gali žinoti, galbūt po dešimties metų žmonės važiuos į Vištytį vien tam, kad pamatytų, kaip atrodo natūralios pievos. Be abejo, žmones čia traukia ir miškai, nes didžioji dalis Vilkaviškio rajono miškų telkiasi Vištyčio regioniniame parke“, – pasakojo Ž. Grimailaitė.

Įsmuko į pelkę

Mėgstamiausia veikla pačiai Živilei yra pėsčiųjų žygiai, kai gali judėti, leisti laiką gražioje gamtoje, o jei pasiseks – pamatyti ir kokį žvėrį.

Pernai su kolegomis planuodami žygį į Drausgirio gamtinį rezervatą ir apžiūrėdami maršrutą, parko darbuotojai sutiko du ramiai besiganančius briedžius. Deja, žygeiviams briedžių „neužsakysi“. Be to, vaikščiodami žmonės kalba, šurmuliuoja ir laukinius gyvūnus nubaido.

O rudens žygio į Sūrinio pelkę metu buvo ir ne toks smagus nutikimas.

„Kartu su žygeiviais nuėję prie Sūrinio ežerėlio išgirdome kažkokius šūksnius. Pagalvojome – gal grybautojai. Pasirodo, dvi su mumis ėjusios moterys gal užsiplepėję atsiliko ir viena įsmuko į pelkę iki pat užpakalio. Kita jai padėjo išsikapanoti. Pavojaus nebuvo, bet žygeivės išsigando, sušlapo. Todėl visiems patariame laikytis kartu. Tiesa, buvęs ir toks atvejis, kai atsilikusiems ėjikams pasisekė: jie pamatė tris prabėgančius briedžius, o mes pirmi eidami jų nematėme“, – pasakojo parko darbuotoja.

Gražiausiose vietose

Pėsčiųjų žygiai rengiami keliais maršrutais gražiausiose Vištyčio regioninio parko vietose. Į rezervatus einama tik kas dvejus trejus metus, nes teritorija griežtai saugoma, dalyvių skaičius ribojamas.

Kaip tik toks žygis laukia rytoj, kovo 1 d. Maršrutas ves į Grybingirio gamtinį rezervatą – vieną iš nedaugelio teritorijų Lietuvoje, kur plyti daugiau nei 70 metų žmogaus neliestos skroblynų buveinės, su išmindžiotais žvėrių takais, barsukų olomis. Vieta įspūdinga, nors ėjimas nebus pats lengviausias, nes reljefas kalvotas, miškuose nemažai vėjovartų. Žygeiviai pasieks ir aukščiausią Vištyčio regioninio parko vietą.

Kovo 7 d., laukia dar vienas smagus pasibuvimas gryname ore: inkilų kėlimo šventė Vištytgirio botaniniame-zoologiniame draustinyje.

Vėliau bus ir kitokių pramogų bei užsiėmimų. Artėjant Velykoms vyks kiaušinių marginimo edukacija. O kadangi šiemet Vištyčio vėjo malūnui sukaks šimtas metų, balandį vaikai bus kviečiami į šiam objektui skirtą piešinių konkursą. Be abejo, planuose ir šios sukakties minėjimas, ir įvairūs kiti renginiai.

Pasirinkimu džiaugiasi

Živilė neretai sulaukia klausimo, ar nenusibosta kasdien kelias dešimtis kilometrų važinėti į darbą Vištytyje. Tačiau ji bėdos nemato, nes kooperuojasi su kolegomis. Be to, kelias – ne plika autostrada, veda per gražias apylinkes, ir ramiai važiuojant yra kur paganyti akis. Važiuodama su bendradarbiais vilkaviškietė mato stirnų, briedžių, elnių, jai vykstant į darbą kelią yra perbėgęs ir šernas, ir vilkas. Žinoma, pastarieji atvejai primena, jog važiuojant pro miškus verta ne tik gėrėtis gamta, bet ir sumažinti greitį.

Ž. Grimailaitė tvirtina nė kiek nesigailinti, kad pasirinko tokį darbą. Mergina mano, kad jau vien vesti ekskursijas Vištyčio vėjo malūne yra nuostabu, nes Lietuvoje retas specialistas turi tokią galimybę. O kur dar žygiai po gražiausias regioninio parko vietas, kitos įdomios veiklos!

„Kai studijavau magistrantūroje, dėstytojai sakė, kad tai – ateities specialybė. Juk aplinkos apsauga, ekologija kasdien tampa vis aktualesnė ir apima vis daugiau gyvenimo sričių. Tikiuosi, kad ateityje prestižinė profesija bus ne tik mokytojo, bet ir gamtininko bei aplinkosaugininko“, – šypsojosi mergina.