Apie meną svarsčiusi policininkė savo profesiją tiesiog įsimylėjo

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nusikaltimus elektroninėje erdvėje tirianti pareigūnė Ieva Čiuprinskaitė niekada negalvojo tapti policininke. Būti dailininke svajojusi jauna moteris taip pamilo statutinį darbą, kad dabar laisvadieniais matuojasi ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų karės uniformą.

Netikėtas posūkis

Pajevonio vidurinę mokyklą prieš kiek daugiau nei dešimtmetį baigusi I. Čiuprinskaitė šypsosi tuomet net minties neturėjusi rinktis statutinę profesiją. Mergina gražiai piešė ir svajojo stoti į Vilniaus dailės akademiją. Visgi svajonei nebuvo lemta išsipildyti, tad paskubomis teko rinktis kitą profesiją. Ieva Kauno kolegijoje pasirinko teisės studijų programą.

Baigus mokslus darbas teismo raštinėje buvo be galo nuobodus, tad iš Karklupėnų kaimo kilusi mergina visai apsidžiaugė, kai buvusi kolegijos pedagogė pasiūlė darbą policijoje.

– Iš pradžių nelabai įsivaizdavau, kas manęs laukia. Kai pasimatavau pareigūnės uniformą, išsigandau, ar tikrai pajėgsiu susidoroti su didžiule atsakomybe – ginti, saugoti, padėti. Galvojau, kad jėgos struktūrose gali dirbti tik raumeningi, griežti vyrai. Tačiau netrukus supratau, kad šis darbas man tinka, nes jis – kasdien kitoks. Stovėti prie konvejerio tikrai negalėčiau, – atviravo I. Čiuprinskaitė.

Pradėjusi nuo postinės pareigų Karmėlavos nuovadoje, Ieva baigė bakalauro, o vėliau magistro studijas Mykolo Romerio universitete ir save išbandė įvairiose tarnybose.

Sužalojo nepilnametis

Iš darbo kiekvienoje pozicijoje Ieva sako pasisėmusi neįkainojamos patirties. Metus nepilnamečių reikalų inspekcijoje pareigūnė prisimena su nostalgija. Jai patiko dirbti su vaikais, bendrauti su pedagogais, lankyti socialinės rizikos šeimas.

– Su savo prižiūrimais vaikais gerai sutariau: aš pasitikėjau jais, jie – manimi, tad darbas atnešdavo gerų rezultatų, – pasakojo I. Čiuprinskaitė.

Tiesa, vienas atvejis pareigūnę sukrėtė ir privertė pakeisti požiūrį į savisaugą. Pamačiusi prie vairo sėdantį jos prižiūrimą nepilnametį, Ieva bandė vaikiną sulaikyti pastodama kelią. Tačiau jaunuolis nė neketino sustoti ir kliudė policininkę.

Nors Ieva atsipirko gan lengvais sužalojimais, jos mamą tai gerokai išgąsdino. Moteris dažnai nerimauja dėl dukters, tačiau labai palaiko ir didžiuojasi jos pasirinktu keliu. Pačios I. Čiuprinskaitės sunkūs keliai negąsdina, tad pasibaigus tarnybai Nepilnamečių reikalų inspekcijoje ji pasirinko kriminalistiką.

Ieva tikino, kad kriminalistai, kaip ir medikai, sunkiose situacijose sugeba atjungti dirbti trukdančius jausmus ir susikoncentruoti į esmę. Visgi empatija visuomet įsijungia bendraujant su nusikaltimo aukos artimaisiais ar skaudaus įvykio liudininkais. Tuomet pareigūnas turi sugebėti nuraminti žmogų, parinkti žodį jam paguosti.

Ieva neabejoja, kad rasti kelią į žmonių širdis padeda kaimietiška kilmė. Pareigūnė bendrauja paprastai, šiltai, draugiškai.

Kriminalistės darbe buvo daug sudėtingų bylų, sukrėtusių nusikaltimų, tačiau bene labiausiai Ievai atmintin įsirėžė klaikios šeimos žudynės, kai Kauno rajone jaunuolis iššaudė tėvus, senelius ir dėdę. Ieva su kolege buvo pirmos, kurios atvyko į įvykio vietą ir saugojo teritoriją nuo pašalinių. Susirinkus daugiau pareigūnų buvo duotas įsakymas šukuoti greta esantį mišką, mat buvo manyta, kad žudikas gali jame slėptis.

I. Čiuprinskaitė prisipažino, kad tuomet buvo nelabai jauku žinant, jog gali tapti ginkluoto žudiko taikiniu, juolab kad neperšaunamų liemenių tais laikais pareigūnai nedėvėjo.

Sunkiai atskleidžiami

Jau trejus metus Ieva dirba Kauno vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimų valdybos I skyriaus vyresniąja tyrėja ir tiria nusikaltimus elektroninėje erdvėje – tinklalapių „nulaužimus“, atakas prieš interneto puslapius, neteisėtus prisijungimus prie svetimos bankininkystės paskyros, elektroninės pašto dėžutės ar kitos informacinės sistemos, narkotinių medžiagų pardavimą interneto erdvėje ir kt. Šiuo metu tokie nusikaltimai – ant bangos, tad pareigūnams tenka ne tik juos tirti, bet ir organizuoti įvairias šviečiamąsias akcijas.

Ieva pasakojo, jog bene populiariausi finansiniai nusikaltimai – siūlymas investuoti. Tikėdamiesi pralobti žmonės sukčiams ne tik atiduoda savo santaupas, bet dar pasiskolina investicijoms pinigų iš kaimynų ar giminaičių. Blogiausia, kad tikėdami greitai praturtėsiantys jie tariama sėkme nepasidalina su artimaisiais, slepia planus.

– Dažniausias finansinių sukčių taikinys – vyresni nei 50 metų žmonės. Vienišos moterys dažnai nukenčia nuo „užjūrio princų“, kurie žaidžia jų jausmais – žada amžiną meilę ir sočią senatvę dviese, – pasakojo pareigūnė. – Vyresni vyrai investuoja į kriptovaliutas, nors apie jas ir kaip veikia šiuolaikinės technologijos nieko neišmano.

I. Čiuprinskaitė pripažino, kad atskleisti nusikaltimus, daromus elektroninėje erdvėje, itin sunku, nes interneto platybėse lengva pasislėpti. Užsimaskavę programišiai kuria tranzitines bankų sąskaitas, kurių kelias nutrūksta trečiojo pasaulio šalyse. Anot pareigūnės, atskleisti tokį nusikaltimą ir grąžinti nukentėjusiajam pinigus galima nebent tuo atveju, kai žmogus iškart atsipeikėja, supranta esąs apgautas ir kreipiasi į policiją.

– Neseniai buvo atskleisti du sukčių skambučių centrai, veikę Vilniuje ir Ukrainoje. Juose dirbo daugybė žmonių su telefonais ir ausinėmis, griežtai pasiskirstę pareigomis, turėję net vadybininkus, tarsi rimtoje firmoje vyko komandų apmokymai, – pasakojo I. Čiuprinskaitė.
Pomėgis nedingo

Ievai jos dabartinis darbas labai patinka, jame reikia nuolat tobulinti žinias. Tenka vykti į mokymus, dalintis patirtimi su kolegomis, kurie yra labai motyvuoti ir dega aistra savo profesijai. Vieni turi daug kompetencijos apie kriptovaliutas, kiti puikiai gaudosi socialinių tinklų labirintuose, pati Ieva specializuojasi sąskaitų analizėje, tad tirdami nusikaltimus pareigūnai žiniomis dalijasi tarpusavyje.

– Technologijos kasdien tobulėja ir negali atsilikti, nes nusikaltėliai nesnaudžia, – atskleidė Ieva prisipažinusi, kad iš visų buvusių tarnybų ši patinka labiausiai, nes ji reikalauja daugiau intelekto, bet mažiau fizinių pastangų.

Visgi ne tik smegenims, bet ir kūnui Ieva nuobodžiauti neleidžia. Ji nuolat sportuoja, lanko tinklinio treniruotes. Iš jos gyvenimo niekur nedingo ir menas. Pareigūnė mėgsta piešti komiksus, o dabar fotografijos mokosi Kauno taikomosios dailės mokykloje.

Laisvalaikis miškuose

Prieš pusantrų metų I. Čiuprinskaitė įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP) ir daug laisvalaikio leidžia pratybose miškuose.

– Kai prasidėjo karas Ukrainoje, nuolat pagalvodavau, jog jam atėjus pas mus būčiau tarp tų, kurie mūšio zonoje atsidurtų vieni pirmųjų, todėl noriu būti tam pasiruošusi, turėti žinių, – atviravo savanorė. – Be to, noriu būti naudinga savo šaliai ir kaip pareigūnė, ir kaip pilietė.

Ieva sakė, kad leisdamasi į tokią avantiūrą nežinojo, ko iš tiesų tikėtis, bet norėjo pasitikrinti, ką ir kiek gali. Savanoriaudama ji pajuto labai gerą karių tarpusavio atmosferą, visokeriopą paramą, bendruomeniškumą ir įsitikino stipriąja savo puse – gebėjimu strateguoti. I. Čiuprinskaitė visada didžiuojasi dėvėdama tiek policijos, tiek KASP uniformas, bėda tik ta, kad jos sunkiai besutelpa į spintas.

Nors jau daug metų gyvena Kaune, Ieva prisipažįsta turėjusi minčių grįžti tarnauti į Vilkaviškį.

– Labai myliu savo kraštą ir visada pabrėžiu, jog esu suvalkietė iš Vilkaviškio. Nors dabar smagu ten, kur esu, niekada nesakau, kad negrįšiu gyventi į savo gimtinę. Mano gyvenime viskas įvyksta netikėtai, ekspromtu. Tad bet kada gali įvykti pokyčių, – linksmai svarstė meniškos sielos pareigūnė.