Toma BIRŠTONĖ
Vilkaviškietis skulptorius Zenonas SKINKYS jau daugelį metų įkvepia medžiui gyvybės. Retai viešumoje pasirodantis menininkas leidžia savo kūriniams kalbėti už save. Kas tautodailininką skatina kurti, kaip darbuose susipina mitologija ir tikėjimas, kodėl jį retai galima sutikti mugėse – visa tai sužinosite iš šio interviu.
– Kas Jus paskatino pasirinkti skulptoriaus kelią?
– Polinkį menui jaučiau nuo pat vaikystės – kelerius metus studijavau dailę, o kūrybinę kelionę pradėjau nuo grafikos ir tapybos. Visgi galiausiai atradau save medžio drožyboje. Visuomet norėjosi sukurti kažką išskirtinio. Kitaip sakant, atrasti savitą meno rūšį.
Kai pradėjau dirbti Vilkaviškio kultūros centre apipavidalintoju, kūrybinės galimybės buvo ribotos – vyravo raudonas audinys ir balti dažai, tačiau vėliau situacija ėmė keistis, o tai leido vis labiau atskleisti savo kūrybinius gebėjimus ir idėjas.
Dabartinės skulptūros yra tarsi visų mano išbandytų meno rūšių derinys. Jose galima pamatyti ir spalvų, ir drožinėtų detalių, o gerai įsižiūrėjus – net grafikos elementų.
– Spalvos skulptūrose nėra įprasta – kokią reikšmę joms teikiate savo kūriniuose?
– Tai, ko gero, atėjo natūraliai. Tapyba visada buvo man artima. Spalvos mano darbuose atlieka itin svarbų vaidmenį: jos pagyvina kūrinius, išryškina detales. Buvo metas, kai „nuklydau į kairę“, ir dirbau prie paprastų, natūralaus medžio skulptūrų. Visgi supratau, kad tokie darbai reikalauja daug detalesnio drožinėjimo.
Žinoma su spalvotais darbais irgi pasitaiko visko. Kartais atspalviai susidėlioja lengvai ir natūraliai, tačiau pasitaiko atvejų, kai tenka gerokai pavargti, nes dedant vieną sluoksnį po kito galutinis rezultatas vis tiek netenkina. Reikia daug kantrybės ir bandymų, kol viskas galų gale atrodo taip, kaip pačiam norisi. Kartais kūrinį tenka ir ugnies deivei paaukoti, kai nebelieka kitos išeities.
Spalvas geriausiai „priima“ liepa. Pavyzdžiui, su raudonmedžiu net nebandau dirbti – vien drožti šį medį yra didelis kantrybės išbandymas. Bandžiau įvairių medienų ir įvairių darbų, tačiau visuomet grįžtu prie dažymo. Matyt, šis stilius man labiausiai priimtinas.
– Žiūrint į Jūsų skulptūras atrodo, kad ryškūs atspalviai joms suteikia modernumo.
– Apie savo kūrybą esu girdėjęs visko – tai natūralu. Kiekvienas žmogus įžvelgia tai, ką nori įžvelgti. Žmonės mano darbus vertina skirtingai. Vieni juos sieja su tautodaile, kiti – su modernumu.
– Jūsų darbų originalumas atsiskleidžia per spalvas ir įvairius motyvus – nuo tautinio paveldo iki krikščioniškosios simbolikos. Kas paskatino juos derinti?
– Specialiai detalių nederinu. Atrodo, kad jos savaime susidėlioja. Kurdamas ciklus atsižvelgiu į tematiką ir apgalvoju kiekvieną detalę. Kartais derinu kraštutinumus: vienuose darbuose demonstruoju gražias, dekoratyvias detales, pavyzdžiui, gėles, paukščius, o kituose perteikiu slogias emocijas. Tokie kūriniai tampa sunkūs tiek savo nuotaika, tiek išraiška.
Pabaigęs skulptūrą stengiuosi per daug į ją nežiūrėti, nes visuomet randu, prie ko prisikabinti. Kiekvienas pabaigtas darbas pradžioje palieka labai gerą įspūdį, atrodo kone tobulas, tačiau bėgant laikui akys pripranta, ir jis tampa tiesiog eiliniu kūriniu.
– Užsiminėte apie darbų ciklus. Kodėl renkatės tokį netradicinį formatą?
– Už drožinių ciklą „Šventosios moterys“ 2018 metais buvau apdovanotas Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtu „Aukso vainiku“. Nuo „Šventųjų moterų“ ir prasidėjo ciklai.
Pirmiausia reikia rasti temą, kuri būtų įdomi man kaip autoriui. Gali pasirodyti, jog tai paprasta, bet taip tikrai nėra. Ciklo darbai tarpusavyje turi sietis, bet negali būti vienodi. Prieš pradedant reikia pasipiešti bent minimalų kiekvienos skulptūros eskizą, bet dažniausiai idėjos jau būna subrendusios mano galvoje.
Kiekvienas darbas turi savo istoriją. Norint sukurti unikalų drožinį, reikia skirti nemažai laiko: kartais užtenka ir kelių dienų, kartais reikia net kelių savaičių. Kažkada parodos organizatoriai manęs paprašė sukurti kelis teminius darbus, bet to padaryti negalėjau dėl laiko stokos. Tąkart peržvelgiau savo darbus ir atrinkau besisiejančias skulptūras. Dabar kuriu vieną seriją, tačiau pasirodyti viešumoje jai dar ne laikas.
Apskritai, surengti savo darbų parodą dabar gali kiekvienas. Anksčiau kūrinius reikėdavo pristatyti Meno tarybai, vykdavo atrankos, buvo keliami reikalavimai, o dabar?.. Matote, net ir prie sienos priklijuotas bananas jau laikomas meno kūriniu. Su mugėmis irgi panaši situacija.
– Sakote, jog tautodailės mugės prarado savo tikrąją esmę?
– Mugėse prekiauju retai, ir tam yra kelios priežastys. Visų pirma, kainos už prekybos vietą pastaraisiais metais labai pakilo – jos, sakyčiau, tapo net neadekvačios. Organizatoriai orientuojasi ne į kokybę, bet į kiekybę. Be to, į muges tenka registruotis iš anksto, beveik prieš pusmetį, o tai dar labiau apsunkina dalyvavimą.
Anksčiau mugėse prekiaudavau ne tik dėl uždarbio – tai buvo tarsi neatsiejama mano gyvenimo dalis. Buvo tikrai smagu. Prisimenu Kaziuko muges, kuriose visi prekiaudavome po atviru dangumi – nesvarbu, ar lijo, ar snigo. Visi išgyvendavome bet kokias oro sąlygas ir nesiskųsdavome. O dabar viskas pasikeitė: visi sulindę į palapines, o kartu su jomis, rodos, pranyko ir tikrasis bendravimas.
Seniau mugėse buvo galima rasti daug įdomių ir unikalių dalykų. Šiandien dažniausiai matome tik maisto produktus, loterijas ir kiniškus niekučius. Atrodo, kad norima visus mugės dalyvius sutalpinti į verslo lentyną.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.