Išeina vasara sutikti pabrolio – rudens

Vytas DRUNIS

Ak, tos ryškios rugpjūčio žvaigždės!

Jos neleidžia naktį užmigt.

Nesakyk, kad vasara baigėsi, –

Paprašyk ją ilgiau pasilikt.

Paprašyk, kad gandrai ir kregždutės

Neskubėtų svetur išlėkt.

O tos varnos! Ką varnos?

Jos tik taikos mane aprėkt.

Tokios ryškios rugpjūčio žvaigždės…

Tyliai krinta žvaigždžių lietus.

Nežinau, kokia diena ryt bus.

Karščiai baigės, ir langus

Plauna šaltas rugpjūčio lietus.


Liutauras Klemensas KASULAITIS


Stilingiškasis

Mus kaitra vasarinė mylėjo,

Ir bangoms mus bučiuoti patiko.

Mums tada visai nerūpėjo,

Kad jaunystė kaip stilius mums tiko.

Prijaukinome jūrinius vėjus,

Lietėm marių žuvėdros sparnus.

Ar tada tu būtum tikėjus,

Kad sapnuosim stilingus sapnus?

Mums kadais šitaip tiko jaunystė,

Jūros miesto rytinė rasa.

Senas veidrodis pradeda klysti…

Kur tas stilius… kur buvo tada?


Vida VOSYLIENĖ


Laimės spindulys

Tu neliūdėk,

kai išskrenda gandrai,

širdy jaučiu –

svečiuosis ten jie neilgai.

Praleis žiemos

speigus (dabar tokių nėra),

parskris į tėviškę

su ilgesio ir nerimo daina.

O gal neras lizdų,

juk vėtros siaučia,

sunkūs lietaus lašai

lizdus ir žemę prausia.

Džiaugsis gandrai,

sugrįžę į gimtus namus,

pavasarį parnešę į Tėvynę…

Su šypsena širdy sutiksim juos –

Pradingo nerimas ir ilgesys,

Sušvito laimės, džiaugsmo spindulys…


Levutė KERŠEVIČIENĖ


Lik sveika

Lik sveika, žalia vasarėle,

Su melsvom linažiedžių akim.

Pienių vyną svaiginantį gėrėm,

Sumaišytą su liepų medum.

Išeini, o laukai liks sustingę…

Išskrendi tu ant paukščių sparnų.

Nuplasnosi karšta ir lietinga,

Apsisiautus saulėtu šydu.

Jau atjos tuoj rugsėjis turtingas,

Apsikaišęs javų vainiku.

Rausvas auksas ant žemės lietingos

Susivels tuoj žemės purvu.

Lik sveika, miela vasarėle,

Su marga vėjuj austa suknia.

Su kasom, papuoštom rugiagėlių,

Su svaiginančia grožio galia.


Jovita GRAKAVINIENĖ


Žolinė

Ąsotį prisisėmusi žvaigždžių lietaus vandens,

Žolynų puokštę pievose surinkusi kvapniausią,

Išeina vasara sutikti pabrolio – rudens,

Ąsotį prisisėmusi žvaigždžių lietaus vandens.

Kada ruduo į mano langą tyliai pabarbens,

Ne duoną tau paliksiu. Tiktai žodį. Ir keliausiu,

Ąsotį prisisėmusi žvaigždžių lietaus vandens,

Žolynų puokštę pievose surinkusi kvapniausią.


Dalia SAKALAUSKIENĖ


Iš šios žemės

Mes visi iš šios žemės išaugam.

Basos kojos, rasota žolė…

Ir svajonių sparnai liečia dangų,

Visais tavo keliais noris lėkt.

Tik taip greitai vaikystė mūs baigias –

Graži vasara, brandus ruduo.

Tik pažvelk, dažo smilkinius snaigės,

Kūną žemei reikės atiduot.

Nesibaigia tiktai sielos kelias –

Ji į žemę lyg sėkla sugrįš,

Ir išdygs vėl mažutis daigelis,

Kils į saulę ir vėlei pražys.

Mes visi iš šios žemės išaugam.

Mūs kelionė kaip ji – amžina.

Atiduot, kas geriausia, išsaugot

Ir atgimt vėl su nauja diena.


Dalia BURAGIENĖ

Į žemę atskuba blausus ruduo,

Bet širdyje pavasarinės gėlės žydi.

Atrodo, vėl lakštingalos giedos,

Atneš alyvos pumpurą mažytį.

Ruduo keliaus baltu sielos taku

Ir pasislėps jurginuose darželio.

Širdis pakils kaip paukštė lig dausų,

Skambės daina virš rudeninio kelio.


Romualdas IVANAUSKAS


Rudens dvelksmas

Pakuždėsiu kaip vėjas kadais

Tyliai tyliai prigludęs prie veido,

Širdimi kad pajustum rytais,

Kaip ruduo miško proskynom braido,

Kaip rasa ankstyvuoju metu

Ant voratinklių nėrinio žydi,

Rudenėjančio miško taku

Mūsų vasarą gervėms išlydint.

Būk šalia, būk drauge šiuo metu.

Žvilgsniai paukštį skausmingai palydi.

Išsiskirti visuomet sunku –

Tegul būna laimingas jo skrydis…

Pakuždėsiu kaip vėjas kadais

Tyliai tyliai suveldamas plaukus,

Pasileiskim rasotais takais,

Ten, kur spanguolės raustančios laukia…


Juozas ŠALČIŪNAS


Vasaros prisiminimas

Prisimenu, tada laukais skubėjo

Žiedais aplipus vasara šilta,

Ir daug, oi daug tų vasarų praėjo,

Kai tu buvai tą kartą sutikta.

Tik aš tada nepajėgiau ištarti

To vieno žodžio, kvepiančio rasa,

Ir virš tavų blakstienų šerkšnas

Suspindo ateities dienų vėsa.

Gal priekaištausiu sau ir mintys velsis,

Ir to, kas buvo, niekad neužteks,

Bet laimės medis su svajonių vaisiais

Į mus jau tiesia tik sausas šakas.


Gražvydas GAVĖNAS

mano mintys

barbena lašais

ir krenta žemyn

lyg prisirpusios

vakaro vyšnios,

aš einu ir renku

savo klaidžias mintis

kur tik galiu…

nebenoriu galvoti,

kad viskas paseno,

kad jau senos langinės

taip cypiančiai girgžda…

kai ateina ruduo

ir paletėj gamtos

spalvomis viskas sužvilga,

jog aprėpiantis žvilgsnis

negali šito suprasti,

ašarojančios akys

ryte rasą išbarsto,

kad nušvistų dangus

naujom paralelėm…

mano mintys

lyg prisirpusios vyšnios

po palange sukritę,

tarsi lauktų tavęs,

kaip tu laukei jaunystėj…

kad kelies ir eini

į palangės bedugnę

susirinkt išbarstytų minčių…