Senųjų tradicijų lopšys ir žemaitiškos tarmės gimtinė. Didžiųjų jomarkų, liepinių klumpių miestas. Plungė – vieno stambiausių Rusijos imperijos didiko Mykolo Kleopo Oginskio anūko, kunigaikščio Mykolo Oginskio tėvonija.
Gandinga – miesto pirmtakas
Ten, kur dabar dunkso gražus Plungės miestelis, žiloje senovėje šlamėjo amžinoji giria. Jos glūdumoje, ant sraunaus Babrungo upės kranto, stovėjo istorinė baltų genčių šventovė romuva. Žilagalvis krivis augino šventuosius žalčius, o vaidilutės kurstė amžinąją ugnį. Pamaldūs žemaičiai nešdavo aukas Perkūnui, Patrimpui ar Pikuoliui.
Manoma, kad šalia girios, ramioje lygumoje, buvo garsusis Gandingos miestas – vietovė, valdyta kunigaikščio Gandžio, laikoma Plungės miesto pirmtaku. Legendomis ir padavimais apipintą šventąją vietą supo dešimtys piliakalnių. O ant didžiausio iš jų iškilo mediniai valdovo rūmai.
Į seniausią lietuvišką gyvenvietę atvykdavo svetimų valstybių valdovai, jų pasiuntiniai ir pirkliai. Padavimai mini tūkstantį raitų karių pilies teritorijoje ir už dešimties kilometrų matomą aukštą tvirtovės bokštą.
Manoma, kad praeityje egzistavusio miesto gyventojai išmirė nuo maro. Išgyvenusieji apleido vietovę bijodami užkrato. Apylinkėse gyvenę žemaičiai aplenkdavo Gandingą iš tolo.
Didikų linksmybės
Laiko tėkmėje vietovė užžėlė krūmais ir medžiais. Ligas, sunaikinusias miestą, pamažu visi užmiršo. Žmonės pradėjo dirbti žemę, sodinti daržus. Neretai arklas į paviršių išmesdavo senų papuošalų ir ginklų dalių. Rastus reliktus gyventojai dalijosi tarpusavyje, nemažai jų pateko į asmeninę M. Oginskio kolekciją. Garsioji giminė savo lobius atidavė Lenkijos miestų muziejams.
Piliakalnio viršūnėje Plungės kunigaikštis M. Oginskis rengdavo pokylius. Svečiai atvykdavo net iš užsienio. Gėrimais ir užkandžiais nuklodavo visą pilies kalną.
Gretimoje kalvelėje stovėjo narvai su lapėmis, vilkais, zuikiais, vanagais. Vos tik eiguliai išlaisvindavo miškų žvėris, pasigirsdavo šūviai. Nuo gėrimų apsvaigusi magnatų minia šėliodavo šaudydama į sprunkančius miško gyventojus.
Valstiečiams Gandingo piliakalnio papėdėje stovėdavo atskiras stalas. Kaimo jaunimas organizavo sporto varžybas, imtynes, lenktynes, kilnodavo sunkumus. Dvarininkų grietinėlė viską stebėjo iš viršaus ir įteikdavo prizus laimėtojams.
Būdavo ir taip, kad inteligentiškumą pamiršę ponai saujomis mesdavo sidabrinius į kaimiečių būrį. Šiems belikdavo viską susirinkti nuo žemės.
Populiari rungtis buvo sidabrinio laikrodžio medžioklė. Ilgą kartį ištepdavo riebalais ar muilu, o jos viršūnėje pakabindavo minėtą dovaną. Valstiečiai sliuogdavo į viršūnę ir patys pasiimdavo prizą.
Miesto augimas
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėti Gandingos kalnelio atvyko Lietuvos piliakalnių ekspertas Liudvikas Kšivickis. Rastą archeologinę medžiagą išvežė į Vilnių. Manoma, kad Sankt Peterburgo archyvuose iki šiol dūla Gandingos miesto istoriniai dokumentai.
Piliakalnio šlaitų aukštis siekia dvidešimt metrų. Dabar piliakalnio praeitį liudija tuo pačiu vardu pavadintas netoli įsikūręs kaimas.
Ilgainiui dingusios gyvenvietės vietoje pradėjo augti Plungės miestelis. Išgarsėjo, kai čia savo rezidenciją įsteigė Mykolas Oginskis (1849–1902).
Vietinių valstiečių rankomis didikas 1879 metais pastatė puošnius Plungės dvaro palocius. Dvarvietei prasidėjo aukso gadynė. Buvo įkurtas milžiniškas parkas, iškasti tvenkiniai. Plaukiojo karpiai ir auksinės žuvelės.
Dvaro bausmės
Kai šešetu eikliausių žirgų pakinkyta karieta su valdovu riedėdavo link vartų, šaukliai liepdavo visiems pasišalinti nuo pagrindinio kelio. Prie paradinių vartų nuolat stovėjo „šviesiausiojo“ sargyba. Rūmų teritorijoje plungiškiams vaikščioti buvo draudžiama.
Valstiečiai patekdavo į kunigaikščio valdas tik vienu atveju – kai susilaukdavo bausmės būti nuplakti rykštėmis. Kunigaikštis nebuvo žiaurus. Jo tijūnai rykštę naudojo tik išskirtiniais atvejais.
Aplinkiniams dvarininkas pabrėždavo pamaldumą, todėl per anksti nekaltybę praradusias merginas bausdavo griežtai. Vargšių nugaros turėjo atlaikyti dvidešimt rykščių kirčių. Nedorai su merginomis pasielgusiems vaikinams sekmadieniais liepė kryžiumi gulėti prie bažnyčios laiptų. Dažnai tokius „išdykėlius“ atiduodavo į rekrutus. Ištikimybę pamynusius vyrus ir moteris vedžiojo po miestelį surištus. Kiekvienas praeivis turėjo teisę tokiai porai suduoti botagu.
Mėgo šėliones
Dvaro sodybos rūmuose svečiavosi Lenkijos aukščiausio rango didikai, žemaičių seniūnai ir grafai. Ištisas naktis šviesdavo krištoliniai šviestuvai. Skambėdavo muzika, dainos ir taurių dūžiai. Magnatai pasitarimuose spręsdavo savo luomo ir visos valstybės reikalus.
M. Oginskis mėnesių mėnesiais šėliodavo Varšuvos, Paryžiaus, Maskvos didmiesčiuose. Į lietuviškos provincijos ramias pašlaites atvykdavo tik mėnesiui. Kunigaikščiui greit atsibosdavo žaliosios upės lankos. Garsiojo parko takeliai jau nesuteikdavo naujų įspūdžių. Tuomet sėsdavo į savo karietą ir lėkdavo pasivažinėti. Arkliai nešdavo su vėjeliu, o valdovas stebėdavo iš arklių pasagų skylančias kibirkštis.
Turėdamas puikų žirgyną plento pakelėse statėsi karčiamas. Šalia – arklides, kuriose nuolat laikydavo savo ristūnus. Pravažiuodamas dažnai juos perkinkydavo, nes ne visi arkliai atlaikydavo tokį tempą.
Mirė M. Oginskis gana jaunas, o visa valdžia atiteko jo mylimai žmonai. Rūmai išliko tarsi paminklas visai giminei. Jie iki šiol džiugina į Plungę atvykstančius turistus ir svečius.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.