Narai į gyvybe rizikuojančius žvejus žiūri su nerimu

Eglė MIČIULIENĖ

Nors saulės spinduliai žemę jau kutena busti pavasariui, dalį vandens telkinių tebedengia ledas. Ant jo vis dar lipantys žvejai stebina daugelį žūkle neužsikrėtusių žmonių. Ypač įtariai į žūklautojus dabar žiūri narais dirbantys gelbėtojai, kuriems tokius drąsuolius ne kartą tekę traukti iš vandens.

Atvyksta iš Marijampolės

Šią žiemą mūsų rajone žvejų iš ledinio vandens gelbėtojams traukti dar neteko, tačiau visos respublikos mastu pranešimų apie žvejų gelbėjimo operacijas pastaruoju metu girdėjome jau ne kartą.

Kai Vilkaviškio rajono vandenyse skęsta žmogus, jam į pagalbą atskuba narai iš Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos. Tai – vienintelė tarnyba visoje apskrityje, turinti tokios profesijos specialistų. Šie ugniagesiai gelbėtojai ne tik gesina gaisrus, padeda likviduoti chemines avarijas, bet ir dirba narais. Narų tarnyboje yra 12 žmonių – keturiose pamainose dirba po tris.

Be gaisrų gesinimo ir kitų gelbėjimo darbų, pernai Marijampolės apskrities narai ištraukė 8 skenduolius.

Iš Paežerių ežero gelbėtojams pernai teko traukti ir vieną mūsų rajono gyventoją. Vyriškis susiruošė pačiuožinėti su pačiūžomis, tačiau ledas, deja, buvo dar per plonas ir žmogus paskendo.

Reikalauja ištvermės

Naro profesija vertinama kaip viena rizikingiausių ir pavojingiausių sveikatai, tad ir naru dirbti gali ne kiekvienas to panorėjęs.

– Net ir rengiant eilinius ugniagesius gelbėtojus griežtai tikrinama sveikata, o narams keliami dar ir papildomi reikalavimai. Jie turi mokėti plaukti, nebijoti uždarų patalpų, privalo atlaikyti po vandeniu susidarantį slėgį. Būsimojo naro organizmas išbandomas barokameroje: patikrinama, kaip jis geba atlaikyti slėgio pokyčius. Po vandeniu kintant slėgiui gali būti pažeistas regėjimas, klausa, tad šiam darbui tinka tik iš tiesų sveiki žmonės, – pasakojo II komandos viršininko pavaduotojas, narų darbų vadovas Andrius Juška.

Per greitai panėrus ar iškilus iš vandens gali prasidėti dekompresinė liga (kraujyje susidaro azoto burbuliukų) ir reikia skubiai ieškoti barokameros – tai vienintelė pagalba tokios nelaimės metu.

Ieško ne tik žmonių

Naras turi būti ir psichologiškai stiprus žmogus. Juk gelbėtojai po vandeniu neria ne pasigrožėti povandeniniu pasauliu, kuris Lietuvoje, beje, dar ir slepiasi drumstoje tamsoje. Narams neretai tenka ieškoti žmogaus, dažnai – ir apgraibomis, nes matomumas gali siekti vos metrą ar dar mažiau.

Suprantama, jog kur kas geresnės emocijos apima išgelbėjus skęstantįjį, nei traukiant iš vandens skenduolį. Ypač skaudu, kai žūsta vaikas.

– Po tokių įvykių visuomet kalbamės – išsikalbėjimas padeda gelbėtojui išsivaduoti iš sunkios emocinės būsenos, – sakė pareigūnas.

Tačiau ne visuomet narams iš vandens tenka traukti žmones. Pasitaiko nardyti ir norint padėti kriminalistas surasti tvenkinyje galimai nuskandintą ginklą, ir ištempti Šešupėje prie užtvankos jaunimo nuskandintus buitinių atliekų konteinerius, ir į vandenį įlėkusią transporto priemonę.

Patarimų neklauso

Daugiausia darbo narams būna pavasarį, kai žmonės neatsargiai lipa ant ledo, ir vasarą maudynių metu.

– Žvejus, kurie jau vos ne iki kelių vandeny, bet vis tiek sėdi ant ledo lyties įmerkę meškeres, galėčiau priskirti prie azartiškų lošėjų. Matyt, tai savotiška priklausomybė. Įvertinant riziką, kurią jie patiria, ir pagautos žuvies kiekį, tai tikrai nepateisinama. Bet toks žmogaus pomėgis, ir nieko čia nepadarysi, – kalbėjo A. Juška.

Pareigūnas sakė, jog matydamas ant trapaus ledo sėdinčius vyrus kartais prieina pasikalbėti, perspėja apie pavojų. Tačiau žvejai į pastabas nereaguoja arba sako, kad turi smaigus ir yra saugūs.

– Neseniai važiavau pro Liudvinavą. Matau, jog žmogus sėdi jau beveik vandenyje. Sustojau, priėjau, paklausiau, ar kimba. Paskui atsargiai užsiminiau, kad gal jau vertėtų mesti tą užsiėmimą, nes mums gali tekti atvažiuoti gelbėti. Išgirdau, jog tai – ne mano reikalas, – pasakojo A. Juška.

Negalima paleisti

Narai nuolat tobulinasi, laiko fizinės parengties normatyvus, dalyvauja varžybose, lanko baseiną, o nardyti treniruojasi vandens telkiniuose. Profesiniai mokymai, kurių metu atnaujinama turima informacija, vyksta kasdien.

Visai neseniai Marijampolės ugniagesiai – tiek narai, tiek ir jų kolegos ugniagesiai gelbėtojai iš kitos komandos – dalyvavo mokymuose, kaip reikėtų gelbėti įlūžusį žmogų.

Pareigūnai atvažiavo prie vandens telkinio, kurį dengiantis ledas vietomis jau lūžta. Vienas iš narų su kostiumu įlūžo į vandenį ir mirko jame apie tris valandas, o kiekvienas tarnybos draugas jį turėjo „gelbėti“.

Kaip žinia, vasarą skęstantis žmogus už gelbėtojo griebiasi visomis išgalėmis: kabinasi už galvos, rankų ir, gelbstint neprofesionalui, gali šį netgi nuskandinti. Žiemą įlūžęs žmogus elgiasi kitaip. Kol gali, jis iš paskutiniųjų laikosi įsikirtęs į ledą, tačiau pamatęs, jog atvyko pagalba, atsipalaiduoja ir atgniaužia nuo šalčio sustirusius pirštus. Gelbėtojui tai svarbu žinoti, nes jei jis, sučiupęs skęstantįjį, šį bent akimirkai paleis, žmogus gali niurktelėti po ledu. Tuomet išauga tikimybė, jog viskas baigsis tragiškai.

Padeda švietimas

Vis dažniau pasigirsta nuomonė, jog žvejai, kuriuos gelbėtojai nukelia nuo ledo, už pagalbą turėtų susimokėti. Juk tokie žmonės sąmoningai renkasi pavojingą pramogą, sukeldami pavojų ne tik sau, bet ir gelbėtojams. Be to, gelbėjimo operacijose ne visuomet užtenka vien automobilio, virvių ir ledu čiuožiančių rogių. Kartais, kai reikia nukelti nuo ledo lyties į marias išplukdytus žvejus, į pagalbą pasitelkiami ir pareigūnai su sraigtasparniais, o tai kainuoja dideles sumas.

Marijampolės apskrities narų darbų vadovas tokiai nuomonei pritaria, tačiau mano, kad labiau nei baudos padeda žmonių švietimas. Daugiausia narai rengia mokymus vaikams ir jaunimui: pakvietę juos prie vandens telkinių aiškina, kaip reikia saugiai elgtis, demonstruoja, kaip gelbstimi žmonės, moko suteikti pirmąją pagalbą. Anot A. Juškos, jauni žmonės imlesni, greičiau ir noriau įsisavina žinias, gali jomis pasidalyti ir su suaugusiais šeimos nariais.