Dr. Vincą Kudirką mylėjusios moterys

Lietuvos tautinio atgimimo šauklys, „Varpo“ leidėjas ir redaktorius, Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka buvo be galo įdomi asmenybė. Spalvingą jo gyvenimą atsiminimuose įamžino buvę bendražygiai, literatai, menininkai. Gerai žinomos įvairios jo gyvenimo peripetijos. Šis pasakojimas skirtas dr. V. Kudirką mylėjusioms moterims.

Amelija iš Varšuvos

Literatūros istorikas J. Lebionka rašo: ,,Mūsų labai gerbiamo XIX amžiaus pabaigos rašytojo Vinco Kudirkos (1858–1899) taurios asmenybės paveikslą dar labiau išryškina dviejų kilnių moterų siluetai.

Likimas jas suartino su dr. V. Kudirka skirtingu laiku ir ne tame pačiame krašte, tačiau abi jį karštai pamilo, kritišku jo gyvenimo momentu ištiesė pagalbos ranką ir meilę jam išsaugojo savo širdyse iki gyvenimo pabaigos.“

Tai, kad jaunasis V. Kudirka, elegantiškas, linksmas, iškalbus, grojantis smuiku, kuriantis eiles, buvo moterų numylėtinis ir kompanijos siela, mena visi jo amžininkai.

Vilkaviškietis mokytojas V. Palukaitis prisimena tokį V. Kudirkos pasakojimą: „Visos kunigų seminarijos turi didesnių ir mažesnių paslapčių. Taip ir Seinuose buvo, štai iš jų viena. Pr. turėjo mylimą „cibę“ (merginą – A. Ž). Man atėjo į galvą pasinaudoti šia proga. Sode susipažinau su „cibe“, parašiau jai odę ir užlipytam voke nusinešiau į klasę knygoje. Profesorius pritykinęs sučiupo laišką, perskaitė mylimosios antrašą ir įsidėjo į kišenių. Odė atrakino man seminarijos kalėjimo duris (1879 m.), bet užrakino tėviškės duris ir tėvo širdį. Tėvas manęs išsižadėjo, aš Paežeriuose esu svetimas.“

Iš Seinų kunigų seminarijos grįžęs į Marijampolę V. Kudirka baigė gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universitetą. Ten studijuodamas apsigyveno Ponų g. 24, pas Artichovičius. Gerai išauklėtas, muzikalus, turintis kilnių siekių ir dar poetas, nors ir lietuvis, krito į akį Artichovičių dukrai Amelijai. Jaunoji gimnazistė (gimusi 1870 m.) karštai pamilo nuomininką iš Lietuvos. Tai, kad jaunajai lenkaitei V. Kudirka buvo neabejingas, liudija jo noras pasilikti Varšuvoje pas Ameliją dar vienerius metus po studijų baigimo. Bet „Varpo“ leidyba ir gyvenimo aukojimas kitai mylimajai – Lietuvai lėmė jųdviejų išsiskyrimą.

Amelija labai išgyveno taip pasibaigusią pirmąją meilę. Vėliau ji ištekėjo už pono Višinsko. Likimas taip lėmė, kad Antrojo pasaulinio karo sūkuryje Amelija su vyru atklydo į Lietuvą, į Vilniaus kraštą. Pasibaigus karui mokytojavo Nemenčinėje, o vyrui mirus apsigyveno Antavilių senelių globos namuose. Kambarėlio draugei ji atskleidė savo paslaptį ir širdgėlą, prisipažino tebemylinti jaunystėje sutiktą V. Kudirką ir parodė išsaugotas relikvijas: Amelijai dedikuotą fotografiją ir eilėraščius bei muzikinę kompoziciją. Šias jai mielas relikvijas moteris norėjo palikti Lietuvos kultūros įstaigoms, bet niekas karo metais tuo nesirūpino. Mirė Amelija 1950 metais ir jos bevardis kapas yra kažkur prie Nemenčinės. O V. Kudirkos relikvijos po Amelijos mirties buvo sudėtos į maišą ir sudegintos Antavilių senelių namų krosnyje.

Valerija iš Vladislavovo

,,Per Tave man nušvito kalėjimo tamsybės, / Kaip angelas sargas mane raminai. Bičiule! / Palaiminta būk!“ – rašė V. Kudirka mylimajai skirtame eilėraštyje „Valerijai“.

Mylimosios Valerijos pastangomis išlaisvintas iš Kalvarijos kalėjimo ir jos rūpesčiu išvykęs gydytis prie Juodosios jūros, poetas moteriai skyrė dainą „Karvelėli“, vėliau taip plačiai Č. Sasnausko išpopuliarintą Lietuvoje.

O paskutinės, didžiosios, V. Kudirkos meilės pradžia siekė dar tuos laikus, kai jis, Marijampolės gimnazijos mokinys, atvykdavo vasaroti į Sokolupio dvarą, buvusį tarp Kybartų ir Vladislavovo (Naumiesčio), kur jaunuolis mokė dvarininko Florijonavičiaus vaikus Juozuką ir Stefutę. Florijonavičiai vasaroti į dvarą pakvietė ir giminaičio, kilusio iš Gudkaimio, Šakių notaro Olechovskio dukras Valeriją ir Sofiją. Apsukresnė Sofija netrukus susibičiuliavo su jaunuoju gimnazistu, bet, deja, simpatiškasis jaunikaitis mieliau rinkdavosi šeimininkų dukters Stefutės, kuri net pelnė Vincento bučinį prie dvaro fontano, dėmesį.

Šių jaunų merginų meilės nuotykiai palietė ir Valerijos jausmus. Nesulaukusi iš gimnazisto palankumo, giliai paslėpusi savo meilę, netrukus ji ištekėjo už nemylimo Merčių dvarininko K. Kraševskio. Susilaukė dukrelės Marijos. Kai dvarininką palaužė džiova, Valerija pardavė praskolintą dvarą, su dukrele grįžo gyventi į Šakius, pas tėvą notarą Olechovskį. Čia ji vėl susitiko su V. Kudirka, jaunu Šakių gydytoju.

Dr. V. Kudirka paskutinius gyvenimo metus (nuo 1895 iki 1899 m.) praleido Vladislavove (Naumiestyje). Jis apsigyveno Valerijos Kraševskienės parduotuvėlės antrojo aukšto mansardoje. Čia jis 1898 m. ir sukūrė Tautišką giesmę. Į Naumiestį V. Kudirka persikėlė dėl geresnio susisiekimo su Rytų Prūsija leidžiant „Varpo“ žurnalą.

Mažoji V. Kraševskienės dukra Maniusė (Marija) tapo V. Kudirkos pagalbininke. Ji nešdavo V. Kudirkos lietuviškus raštus į Širvintos miestelį Rytų Prūsijoje. Valerija, jos mama, apvyniodavo mergaitę rankraščiais, tada ji apsivilkdavo paltuku ir žaisdama su kamuoliuku linksmai nustraksėdavo per tiltą.

Kai 1895 m. pabaigoje V. Kudirka išvyko gydytis į Krymą, jis iš ten Maniusei rašė nuotaikingus laiškus. Štai vieno jų ištrauka: „Maniuse! Pastebėjau, kad rašai kaskart dailiau. Tuo labai džiaugiuosi kaip tavo pirmasis rašto mokytojas. Malonu skaityti, kai gražiai parašyta. Perduok, Maniuse, nuo manęs linkėjimus visiems namiškiams. O paskui atsistok prieš veidrodį, nusilenk nuo manęs pati sau ir pasakyk, kiek bus 4×7.“

Graži, jauna trisdešimtmetė Valerija ir trisdešimt trejų metų jos mylimasis netrukus pasuko bendru gyvenimo keliu, kuris tęsėsi septynerius metus. Valerijai šis gyvenimas virto pasiaukojama meile, o Vincui – darbu dėl atgimstančios tėvynės. Tikėdamasi sukurti šeimą ir nesulaukdama mylimojo žodžio, Valerija pati pasipiršo, bet išvydo šaltą žvilgsnį ir išgirdo atsakymą: ,,Aš jau turiu sužadėtinę, tai Lietuvos literatūra.“

Didysis varpininkas, kaip jį įvardys atgimusi Lietuva, mirė ant mylimos moters rankų. Valerija užspaudė jam akis ir palydėjo į Meištų kalnelį.

Valerija Kraševskienė ant mylimojo kapo pastatė kuklų medinį kryžių. O kas inicijavo akmeninio paminklo statybą? Prieškario Lietuvos kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ radau tokią žinutę: „Ligi paskutinių dienų su V. Kudirka draugavęs ir jį nuolat šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas bakteriologas E. Nonevičius. Profesorius E. Nonevičius prie Rasos kapų Vilniuje už kelis šimtus rublių nupirkęs nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, iškalęs „Lietuva tėvynė mūsų“ ir nusiuntęs ant Kudirkos kapo. Paminklą statė Vilniaus inžinierius Sokolovskis (dabar Lvovo universiteto profesorius), kuris turėjo daug vargo, kol surado apleistą Kudirkos kapą. Teko atkasinėti kapus ir patikrinti, ar tikrai Kudirkos kapas. Beieškant Kudirkos grabo kasinėjimų inžinierius Sokolovskis net buvęs areštuotas. Jeigu ne profesorius Nonevičius, galbūt Kudirkos kapas būtų likęs nežinomas.“

Po mylimojo mirties Valerija paliko nemielu tapusį Vladislavovą (dabartinį Kudirkos Naumiestį) ir išvyko į Varšuvą. Ten 1930 m. mirė, palaidota Varšuvos Povonzkų kapinėse, Olechovskių šeimos kape. O Valerijos dukra Marija Kraševskytė-Kačanovska, gerbdama motinos mylimąjį V. Kudirką, išsaugojo jai, dar mergaitei, iš Jaltos rašytus laiškus, motinai dovanotų eilėraščių rankraštį „Laisvos valandos“.

Po Antrojo pasaulinio karo septyniasdešimtmetė Marija V. Kudirkos relikvijas perdavė Lietuvai. Dr. V. Kudirkos laiškai Marijai yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius