Kito link…

Malda (3)

Malda ir apskritai dvasinis gyvenimas neturi likti izoliuota mūsų būties kertele. Žmogus pašauktas būti vientisas ir darnus, todėl kalbėdami apie maldingumą neišleiskime iš akių to, kad malda turi apimti visą žmogaus esybę. O norint to pasiekti, reikia teisingai suprasti visą žmogaus sandarą.

Vyskupas Teofanas, vadovaudamasis plačiai paplitusia tradicija, žmogaus sandarą skirsto į tris pagrindines sferas: kūną, sielą ir dvasią (beje, reikia pastebėti, kad keletas skaitytojų teiravosi, koks skirtumas yra tarp sielos ir dvasios). Kūnas ir siela (psichika) sudaro tai, ką Biblija vadina „kūnu“. O dvasia yra asmenybės šerdis, dėl kurios esame panašūs į Dievą. Čia pasireiškia savimonė, valia, laisvė, kūrybiškumas ir sąžinė.

Dvasia iš prigimties yra pašaukta valdyti kūną. Dvasia – aukštesnysis žmogaus pradas, išskiriantis jį iš visos kūrinijos. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų fizinis lygmuo tėra nereikalingas, varginantis „apvalkalas“. Šis lygmuo (kūnas) glaudžiai susijęs su dvasia. Juk mintys daro įtaką jausmams, o jausmai – mintims, jie itin glaudžiai susiję su kūnu, kuris vienaip ar kitaip reaguoja. Čia būtų galima daug kalbėti apie neverbalinę kalbą, tačiau mūsų temos aprėptyje to daryti nereikia.

Dvasia pakylėja žmogų Dievo link. Todėl puoselėdami savo dvasinį gyvenimą mes turime labai atsižvelgti į savo brolį kūną, kurį šventasis Pranciškus vadino broliu asilu, taip jo nesumenkindamas, bet padėdamas suvokti, kad be dvasios judesio jis būtų tik instinktyvus mėsos gabalas.

Anuomet Surože darbavęsis Anthony Bloomas sakė: „Pastebime mes tai ar ne, bet kūnas atsiliepia į kiekvieną sielos virpesį, nesvarbu, ar tai būtų jausmas ar abstrakti mintis, noras ar nejutiminė patirtis“ (skaitytojams tiesiog privalau pasiūlyti paskaityti šio autoriaus knygą „Dvasinė kelionė“. Vilnius: Aidai, 2010).

Vadinasi, ir meldžiantis kūnui tenka nemenkas vaidmuo. Tie, kurie to nepaiso, neišvengiamai susiduria su daugybe sunkumų. Reikia atmesti nekrikščionišką požiūrį į kūną kaip „sielos kalėjimą“, nusipelniusį vien paniekos. Žmogaus kūnas yra įstabus Dievo kūrinys, tobuliausias iš to, kas yra gamtoje. Žmogus ne šiaip sau jame „įkalintas“, o gyvena juo, atskleisdamas kūnu visus savo polėkius. Paties Dievo įsikūnijimas yra didis liudijimas prieš tuos, kurie linkę vertinti kūną krikščionybei svetimu dualizmo ar spiritualizmo požiūriu. Šis požiūris – senovės Rytų religijų ir Platono mokymo paveldas, Biblijoje, krikščionybėje to visai nėra.

Tačiau taip pat nebūtų teisinga iškelti kūną į nederančią jam vietą, tenkinant visus jo reikalavimus.

Šiandien toks įspūdis susidaro, kai nemaža žmonių dalis tenkina tik kūno poreikius, o dvasia lieka alkana. Visa mūsų esybė yra paženklinta gimtosios nuodėmės antspaudu, vadinasi, ir harmonija tarp kūno ir sielos yra sutrikdyta. Daugelis fizinių instinktų priešinasi dvasiniam gyvenimui.

Šventasis Bazilijus Didysis lygina kūną su arkliu, kuriam
būtinas apynasris. Blogai valdomas arklys gali numesti raitelį. Taip ir kūnas, davus jam valią, pavergia dvasią. Ir priešingai, kūnas, kuriam neleidžiama savivaliauti, gali ne tik netrukdyti, bet net ir padėti tarpti dvasiniam gyvenimui (taip pat maldingumui).

Tiek skirdami pernelyg daug dėmesio kūnui, tiek visiškai nepaisydami jo, galime rimtai pakenkti sielos ir dvasios gyvenimui. Menas kontroliuoti kūną, valdyti jį vadinamas askeze.

Sveikas ar ligotas, besidžiaugiantis gyvenimu ar kenčiantis mūsų kūnas turi būti sielos saugykla, jos raiškos įnagis, nukreiptas į aukštesnį gyvenimą. Todėl apaštalas Paulius ir vadina kūną Šventosios Dvasios šventove (1 Kor 6, 19). „Tad šlovinkime Dievą savo kūnu“, – nurodo apaštalas (1 Kor 6, 20).

Kitoje katechezėje aptarsime pagrindines kūno laikysenas ir jų reikšmes meldžiantis.

Kun. Rytis BALTRUŠAITIS