Atodangos

Gyvenkim ilgai ir laimingai

Baigiantis metams, ne vienas susimąstome, ką gero nuveikėme. Ką gero padarėme sau ir kitiems? Ko tikimės iš ateinančių metų?

Ne taip lengva suvesti šį savo gyvenimo darbų balansą. Baugu prisiminti, ką negero padarei: gal nenoromis įžeidei, gal besisukdamas kasdienybės rutinoje pamiršai svarbiausia – išklausyti, pasistengti suprasti brangiausią tau žmogų.

Daugelis dabar populiarių aktorių, dainininkų, rašytojų, verslininkų ar politikų, paklausti, ką ne taip padarė ir jau negali ištaisyti, atsako: „Per retai lankiau nusenusius tėvus, nepastebėjau, kaip jie suseno. Reikėjo kurti savo gyvenimą, rūpėjo karjera. Dabar kažin ką atiduočiau, kad tik galėčiau pakalbėti su tėvais, bet jau per vėlu…“

Renginių organizatorius Gediminas Jaunius sako jau šešiolika metų nematęs savo tėvo ir nieko apie jį nežinantis. Kol gyveno kartu, buvo per jaunas suprasti, ką reiškia tėvas. O dabar, bėgant metams, vis dažniau ir dažniau jį prisimena.

Mes vis skundžiamės, kad viskam neužtenka laiko. O gal mes nemokame su juo elgtis, jo branginti? Puikiai žinome, jog laiko atsargai nepasidėsi, nesusitaupysi kaip pinigų, kad kada nors prireikus galėtum pasiimti.

Protingi žmonės moko, jog norint viską suspėti reikia smulkmeniškai planuoti savo darbus ir jiems skirti laiko tik tiek, kiek iš tikrųjų reikia. Ir jokiu būdu neatidėlioti jų ateičiai. Galima užsirašyti savo darbų kalendoriuje, ką pirmiausia privalai atlikti šiandieną, ką rytoj, kitą savaitę ar mėnesį. Atlikus darbą, prie jo kalendoriuje reikia dėti pliusiuką. Metų pabaigoje, suvedant darbų balansą, bus aiškiai matyti, kaip mes dirbome ir ko yra daugiau: pliusiukų ar minusų.

„Žaidimas“, – pasakysite. Tačiau mes didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame žaisdami ne visai rimtus žaidimus. Suaugusių žmonių žaidimai pavagia mūsų laiką, kurio mums visuomet trūksta.

Tad ko gali norėti iš ateinančių metų eilinis pilietis? Ko tikėtis? Tie jo norai – tokie paprasti ir suprantami: darbo, teisingo atlyginimo už darbą, žmoniškų pensijų, normalių prekių ir paslaugų kainų, kurios atitiktų žmogaus perkamąją galią ir gaunamas pajamas. Argi tai daug?

Baigiantis metams, galime pasidžiaugti ir kukliais nuveiktais darbais: švariomis gatvėmis, išvalyta per miestą tekančio upelio vaga, aktyvios miesto bendruomenės iniciatyvomis ir ateities planais. Galime pasvajoti apie būsimą centrinės miesto aikštės rekonstrukciją, sutvarkytą miesto sodą, romantiškus tiltelius per upelį ir pėsčiųjų takus jo pakrante, naujus skverus – jaukias poilsio zonas mieste. Svajoti ir planuoti niekas nedraudžia – tai netgi malonu. Sako, tam reikia tik mažmožio – pinigų. Bet apie pinigus nekalbėkime nors paskutinėmis metų dienomis. Juk prekybos centrai užgrūsti pirkėjų, pardavėjai nusiplūkę, visai nelinksmi – jiems ne šventės galvoje. Bet ir pirkėjus reikia suprasti. Kiekgi jie gali verkti ir keikti netikusią valdžią? Laikas ir švęsti. O linksmai pašventę visi patikėsime, kad dar pagyvensim… Ilgai ir laimingai.

Vytas DRUNIS