Šventiniu pyragu svečių nenustebino
Vytautas GRINIUS iš Paežerių kaimo:
– Mano geros pažįstamos Selė ir Juzė buvo, kaip sakoma, dvi vandeniu neperliejamos draugės: kur viena, ten ir kita. Abi garsėjo kaip geros šeimininkės. Vestuvės ar krikštynos, šeimos šventė ar „pakasynos“ – vis kviečiamos. Bet po vieną neidavo – nė neprašyk. Per kelis kaimus atvažiuodavo jų vežtis, nes žinojo, kad užkandžius, pietus šventėms ar šiaip susiėjimams ši pora paruoš išradingai, švariai ir laiku.
Ypatingai būdavo skanūs jų kepami pyragai. Abi varžėsi su tokia pagyrūne Mile, kurios šeimininkės iškeptą pyragą pobūvių dalyviai pripažins skaniausiu. Kartais visos trys dalyvaudavo su savo kepiniais rengiamose kulinarinio paveldo varžytuvėse. Galima sakyti – diplomuotos šeimininkės buvo.
Bet kartą atsitiko vienas nemalonus nuotykis, apie kurį Selė net man nenorėjo pasakoti, nes per jį galėjo baigtis abiejų draugių ilgametis nuoširdus bendravimas.
O buvo taip…
Juzė ruošė savo vyrui Antanui gimtadienio šventę, sutampančią su Sekminėmis. Savaime suprantama, savo porininkę Selę, kaip artimiausią draugę, pasikvietė į talką ateiti anksčiau – kaipgi be jos. O kol pati šeimininkė apsiruoš, šiai pasiūlė paskambinti telefonu ir pakviesti ateiti į svečius Milę. Kad aną priblokštų pagal naują receptą iškeptu pyragu ir taip nušluostytų labai jau aukštai užriestą po buvusio konkurso nosį! Tegul pamato, jog ir jiedvi ne iš kelmo spirtos.
„Aš atsisėdau prie telefono ant taburetės, uždengtos, kaip paprastai, storu užtiesalu, paėmiau ragelį ir skambinu, – pasakojo man Selė. – Atsiliepė vaikis ir nubėgo šaukti mamos. Ta dar dėl visa ko pasimuistė, bet po įkalbinėjimo pažadėjo ateiti.
Tik kalbėdama jaučiu, kad man kažkodėl pasidarė iš apačios visai nelauktai šilta. Iš kur dabar ta keista šiluma? Atsistoju, pakeliu dvigubą užtiesalą – vai tu jergutėliau! Lyg perkūnas būtų mane trenkęs… Nagi Juzės šventinis pyragas mano, žioplės, susėdėtas! Kas dabar bus?.. Grįš Antanas, o jeigu dar išgėręs… Žinojau, koks jisai būna, kai įdūksta, net ranką pakeldavo prieš Juzę.
Aš ir šiaip, ir taip minkau šventinį iš šonų, kad bent kiek atstatyčiau buvusią pyrago formą. Lyg ir kažkas panašaus išėjo, bet…
Moviau į lauką ir nusidaviau niekuo dėta. Kaip jau bus – tebūnie.
Vaišes paruošėme svetainėje. Pirmiausia – pietūs, po to – kava, saldus stalas. Man kąsnis burnoje stojasi belaukiant atomazgos.
Visa nutirpau, kai išgirdau: „Dabar firminį einu atnešti. Nokinu specialiai po gūnia uždengusi – subręsta, fermentuojasi, dar pakyla, matysit, koks purus būna…“ – aiškino Juzė tarpduryje.
Sėdėjau ir tylėjau kaip pelė po šluota: nei bėgt, nei rėkt… O jei supras, kad susėdėjau, iš gėdos gali sudegti…
Nesuprato, tik šiek tiek per ilgai užtrukusi grįžo ir padėjusi ant stalo labai nusistebėjo: kas dabar tam pyragui nutiko? „Amžį taip nebūdavo, – guodėsi pradėjusi pjaustyti, – rodos, viską dariau kaip visada…“
Šventinį kramčiau atbulais dantimis, akies kampučiu stebėdama kreivą Milės šypsnį.
Gailiuosi dabar tik vieno, kad man taip ir neatsirado drąsos apie tai prisipažinti Juzei iki pat jos išėjimo į Anapilį“, – baigė Selė savo nelauktą išpažintį, perskaičiusi neseniai „Santakoje“ išspausdintą linksmą istoriją skyrelyje „Buvo buvo, kaip nebuvo…“





Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.