Buvo buvo, kaip nebuvo…

Šven­ti­niu py­ra­gu svečių nenustebino

Vy­tau­tas GRI­NIUS iš Pae­že­rių kai­mo:

– Ma­no ge­ros pa­žįs­ta­mos Se­lė ir Ju­zė bu­vo, kaip sa­ko­ma, dvi van­de­niu ne­per­lie­ja­mos drau­gės: kur vie­na, ten ir ki­ta. Abi gar­sė­jo kaip ge­ros šei­mi­nin­kės. Ves­tu­vės ar krikš­ty­nos, šei­mos šven­tė ar „pa­ka­sy­nos“ – vis kvie­čia­mos. Bet po vie­ną nei­da­vo – nė ne­pra­šyk. Per ke­lis kai­mus at­va­žiuo­da­vo jų vež­tis, nes ži­no­jo, kad už­kan­džius, pie­tus šven­tėms ar šiaip su­siė­ji­mams ši po­ra pa­ruoš iš­ra­din­gai, šva­riai ir lai­ku.

Ypa­tin­gai bū­da­vo ska­nūs jų ke­pa­mi py­ra­gai. Abi var­žė­si su to­kia pa­gy­rū­ne Mi­le, ku­rios šei­mi­nin­kės iš­kep­tą py­ra­gą po­bū­vių da­ly­viai pri­pa­žins ska­niau­siu. Kar­tais vi­sos trys da­ly­vau­da­vo su sa­vo ke­pi­niais ren­gia­mo­se ku­li­na­ri­nio pa­vel­do var­žy­tu­vė­se. Ga­li­ma sa­ky­ti – dip­lo­muo­tos šei­mi­nin­kės bu­vo.

Bet kar­tą at­si­ti­ko vie­nas ne­ma­lo­nus nuo­ty­kis, apie ku­rį Se­lė net man ne­no­rė­jo pa­sa­ko­ti, nes per jį ga­lė­jo baig­tis abie­jų drau­gių il­ga­me­tis nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas.

O bu­vo taip…

Ju­zė ruo­šė sa­vo vy­rui An­ta­nui gim­ta­die­nio šven­tę, su­tam­pan­čią su Sek­mi­nė­mis. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, sa­vo po­ri­nin­kę Se­lę, kaip ar­ti­miau­sią drau­gę, pa­si­kvie­tė į tal­ką atei­ti anks­čiau – kaip­gi be jos. O kol pa­ti šei­mi­nin­kė ap­si­ruoš, šiai pa­siū­lė pa­skam­bin­ti te­le­fo­nu ir pa­kvies­ti atei­ti į sve­čius Mi­lę. Kad aną pri­blokš­tų pa­gal nau­ją re­cep­tą iš­kep­tu py­ra­gu ir taip nu­šluos­ty­tų la­bai jau aukš­tai už­ries­tą po bu­vu­sio kon­kur­so no­sį! Te­gul pa­ma­to, jog ir jied­vi ne iš kel­mo spir­tos.

„Aš at­si­sė­dau prie te­le­fo­no ant ta­bu­re­tės, už­deng­tos, kaip pa­pras­tai, sto­ru už­tie­sa­lu, paė­miau ra­ge­lį ir skam­bi­nu, – pa­sa­ko­jo man Se­lė. – At­si­lie­pė vai­kis ir nu­bė­go šauk­ti ma­mos. Ta dar dėl vi­sa ko pa­si­muis­tė, bet po įkal­bi­nė­ji­mo pa­ža­dė­jo atei­ti.

Tik kal­bė­da­ma jau­čiu, kad man kaž­ko­dėl pa­si­da­rė iš apa­čios vi­sai ne­lauk­tai šil­ta. Iš kur da­bar ta keis­ta ši­lu­ma? At­sis­to­ju, pa­ke­liu dvi­gu­bą už­tie­sa­lą – vai tu jer­gu­tė­liau! Lyg per­kū­nas bū­tų ma­ne tren­kęs… Na­gi Ju­zės šven­ti­nis py­ra­gas ma­no, žiop­lės, su­sė­dė­tas! Kas da­bar bus?.. Grįš An­ta­nas, o jei­gu dar iš­gė­ręs… Ži­no­jau, koks ji­sai bū­na, kai įdūks­ta, net ran­ką pa­kel­da­vo prieš Ju­zę.

Aš ir šiaip, ir taip min­kau šven­ti­nį iš šo­nų, kad bent kiek at­sta­ty­čiau bu­vu­sią py­ra­go for­mą. Lyg ir kaž­kas pa­na­šaus išė­jo, bet…

Mo­viau į lau­ką ir nu­si­da­viau nie­kuo dė­ta. Kaip jau bus – te­bū­nie.

Vai­šes pa­ruo­šė­me sve­tai­nė­je. Pir­miau­sia – pie­tūs, po to – ka­va, sal­dus sta­las. Man kąs­nis bur­no­je sto­ja­si be­lau­kiant ato­maz­gos.

Vi­sa nu­tir­pau, kai iš­gir­dau: „Da­bar fir­mi­nį ei­nu at­neš­ti. No­ki­nu spe­cia­liai po gū­nia už­den­gu­si – su­bręs­ta, fer­men­tuo­ja­si, dar pa­ky­la, ma­ty­sit, koks pu­rus bū­na…“ – aiš­ki­no Ju­zė tarp­du­ry­je.

Sė­dė­jau ir ty­lė­jau kaip pe­lė po šluo­ta: nei bėgt, nei rėkt… O jei su­pras, kad su­sė­dė­jau, iš gė­dos ga­li su­deg­ti…

Ne­sup­ra­to, tik šiek tiek per il­gai už­tru­ku­si grį­žo ir pa­dė­ju­si ant sta­lo la­bai nu­si­ste­bė­jo: kas da­bar tam py­ra­gui nu­ti­ko? „Am­žį taip ne­bū­da­vo, – guo­dė­si pra­dė­ju­si pjaus­ty­ti, – ro­dos, vis­ką da­riau kaip vi­sa­da…“

Šven­ti­nį kram­čiau at­bu­lais dan­ti­mis, akies kam­pu­čiu ste­bė­da­ma krei­vą Mi­lės šyps­nį.

Gai­liuo­si da­bar tik vie­no, kad man taip ir neat­si­ra­do drą­sos apie tai pri­si­pa­žin­ti Ju­zei iki pat jos išė­ji­mo į Ana­pi­lį“, – bai­gė Se­lė sa­vo ne­lauk­tą iš­pa­žin­tį, per­skai­čiu­si ne­se­niai „San­ta­ko­je“ iš­spaus­din­tą linksmą istoriją skyrelyje „Bu­vo bu­vo, kaip nebuvo…“