Gedulo ir vilties diena

Gerbiamieji Vilkaviškio rajono žmonės,

birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, 15-oji – Okupacijos ir genocido diena. Lietuvių tautai tai dvi ypač sunkių prisiminimų dienos. 1940-aisiais okupantų režimas juodu šešėliu palietė daugelį šeimų, vienaip ar kitaip griovė visų žmonių gyvenimus. Vienų palaikai liko amžinojo įšalo gniaužtuose, kiti, pokaryje kovoję su ginklu rankose, krito nuo kulkų, tretiems teko emigrantų lemtis…

Dabar kasmet mes minime Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienas, pagerbiame tragiškas netektis ir pasipriešinimą. Daug to meto aukų ir liudytojų jau iškeliavo į Anapilį, o šią dieną mini jų kovų draugai, jų vaikai ir vaikaičiai.

Šiais metais minėsime jau 70-ąsias šių dienų metines. Drauge prisiminsime už tautą ir tėvynę kentėjusius ir Sibiro platybėse žuvusius Lietuvos šviesuolius, inteligentus, mokytojus, kunigus, gydytojus, politinius veikėjus, partijų ir organizacijų vadovus, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkus, ūkininkus ir jų šeimas. Daugelis iš jų mirė taip ir nepamatę laisvos Lietuvos, bet jų dvasia lydėjo naująją Lietuvą kūrusius žmones. Tremtis, emigracija ir rezistencija – išbandymų, pasipriešinimo, tikėjimo, vilties laikas.

Birželio 14-oji – ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Tegul ši diena dar labiau stiprina mūsų viltį, juk mes jau pasirinkome savo kelią – laisvą ir teisingą, grįstą laisvės kankinių išsaugotomis vertybėmis.

Algimantas Antanas GREIMAS

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras

Audrius BALBIERIUS

Administracijos direktorius

Užsk. 3380

Tremtis – vienas skaudžiausių ir tamsiausių Lietuvos istorijos puslapių. Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. Šią dieną minimi tremtyje žuvę lietuviai. 1941 metų birželio 14 d., 3 val. ryto, Sovietų Sąjungos represinės struktūros pradėjo organizuotus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas. Iš Lietuvos turėjo būti išvežta 21 214 žmonių. Trėmimais okupantai siekė įbauginti žmones, palaužti tautos dvasią, priversti susitaikyti su sovietinio gyvenimo tikrove. Tai buvo tautos genocidas… Tremtis pasiglemžė tuos, kurių Lietuvai reikėjo labiausiai: inteligentus, šviesuolius, aktyviausius Nepriklausomos Lietuvos kūrėjus. Okupantų režimas juodu šešėliu kliudė kiekvieną šeimą, negailestingai griovė žmonių gyvenimus. Kai kurie iš jų sugebėjo grįžti arba grįžo jų vaikai, anūkai. Todėl ir turime teisę šią dieną vadinti ne tik Gedulo, bet ir Vilties diena. Mūsų viltis – tikėti, kad tremtis niekada nepasikartos…

Jau praėjo 70 metų, tačiau tautos atmintis yra nemirtinga. Esame atsakingi už tai, už ką sumokėta brangiausia – gyvybės kaina. Dar turime šio laiko liudininkų. Žiaurią tremtį patyrusiųjų patirtis mums tebūna ištvermės ir vilties simboliu. Šią dieną mes gedime ir gedėsime tol, kol gyvuos lietuvių tauta, sąmoningai sauganti istorinę atmintį.

Algirdas BUTKEVIČIUS

Seimo narys,

LSDP pirmininkas

Užsk. 3373