Atodangos

Kiek kainuoja hektaras dangaus?

Kovas. Pagaliau išbridome iš sniego ir šalčio karalijos. Bet pavasario šaukliai vieversiai, arba vyturiukai, kaip mes vaikystėje juos meiliai vadindavome, dar nedrąsūs. Kažkokie mokslinčiai atėmė jų šventę kovo 4-ąją iš šv. Kazimiero ir atidavė šv. Motiejui, grąžindami atgal į šaltą vasario 24-ąją. Šv. Kazimierui atidavė kovus, dabar pervardytus į kovarnius. Niekaip nesuprantama ta paukščių vardų ir jų dienų rokiruotė. Ir kam nuo jos geriau: kovams ar vyturiams? Gal kalbininkams?

Paukščiams vis vien, kaip mes juos bevadinsime. Jie žino savo dienas. Ir niekas jiems neįsakys, kada išskristi, kada grįžti į tėvynę. Jie turi savo įstatymus, savo laiko matavimą. Sparnuotieji emigrantai nelygina, kurioje šalyje šilčiau, kurioje daugiau maisto. Jie neatsižada tėvynės, savo tėvų lizdų už kitų šalių grožybes. Juk jie – ne žmonės, tiktai paukščiai.

Pamiršę valdžios rinkimus ir politikų rietenas, žmonės vis dažniau žvalgosi į dangų. Iš kurios pusės plūstelės šiltos oro masės: nuo Atlanto ar nuo Viduržemio jūros? Koks skirtumas? Svarbu, kad būtų šilta, keliai ir dirvonai pradžiūtų. O dabar tik prie namų, pasieniuose ar šiltnamiuose sprogsta, naujus lapelius augina rūgštynės, petražolės. Pirmi vitaminai, kurių pavasarį žmogui taip reikia. Sodininkai spėlioja, ar daug vaismedžių nukentėjo nuo šalčio ir kenkėjų, o daržininkai parduotuvėse ir turguje ieško reikalingų augalų sėklų, apžiūrinėja sniego svorio aplamdytus šiltnamius. Saulei pakilus aukščiau, taip ir traukia į lauką, į užuovėją atsukti saulei veidą. Ne tik katinai tai mėgsta, bet ir pagyvenę žmonės. Jie, kaip tie kovarniai, kapstosi apie savo namus, mankština per žiemą sustingusius sąnarius, gaiviu pavasario oru vėdina plaučius. Jiems nebėra kur skubėti. Bet jie gudrauja – taip nori atitolinti senatvę. Todėl ir ieško sau užsiėmimo, dirba, kol gali. Tačiau likimo neapgausi. Niekas nepratęs gyvenimo „komandiruotės“ nė vienos dienos. Sakoma, kad žmogus – tarsi tragiškas medis: jis nori vaisių dar tik pradėjęs žydėti ir nori žydėti jau numetęs lapus.

Kai kurie žmonės – tokie nekantrūs, jie visą gyvenimą kažko ieško ir vis neranda. Turtingi ir daug ką sau galintys leisti važiuoja į tolimas, egzotiškas šalis, lipa į kalnus, nardo į jūrų gelmę. Ko jie ieško? Ko milijonieriai veržiasi į valdžią ir televizijos pramogines šou laidas? Ieško populiarumo? Bet daugelis turi jo net per daug. Gal jie bėga nuo savo minčių, nuo vienatvės ar senatvės? Bet veltui. Nuo savęs, nuo savo ydų ir aistrų niekur nepabėgsi. Jų negali nusimesti tarsi nepatinkančių rūbų.

O paprastas, eilinis pilietis žino, ko nori. Jo norai tokie paprasti, žmogiški: turėti darbą ir normalų atlyginimą, iš kurio galėtų susimokėti už butą, išlaikyti šeimą… Nori oriai nugyventi savo gyvenimą, kad nereikėtų vaikščioti po valdininkų kabinetus su ištiesta ranka, prašinėjant pašalpų. Nori, kad vaikai sugrįžtų iš kitų šalių į gimtinę kaip tie paukščiai klajūnai.

Tokie paprasti, žmogiški norai. Bet ir dėl jų tenka kovoti su savo išsirinkta valdžia. Ir nebėra ką kaltinti. Nežinia, kada įsigalios įstatymas, pagal kurį užsieniečiai galės laisvai pirkti Lietuvoje žemę. Bet kaimo žmonės nerimauja: girdi, užsienio turtuoliai supirks visą likusią valstybinę žemę ir vietinis ūkininkas turės pirkti jau iš užsieniečio savininko šio nustatyta kaina. Gal ir neįpirks.

Sakoma, kad jau ir kapinėms žemės trūksta. Tuoj ir už tuos porą metrų turėsime mokėti rinkos kainą, išsipirkti iš anksto. Juk nė vienas nežinome, kada jos prireiks. Ir baisu pagalvojus, kad gali nelikti amžino poilsio vietos. Negi to nenusipelnėme? Neužgyvenome?

Visa laimė, kad dangus dar neprivatizuotas, dar neišdalytas trihektariais, neišparduotas danams ar švedams. Dažniau pažvelkime į viršų… Mums vis dar priklauso ištisi hektarai dangaus virš mūsų galvų.

Vytas DRUNIS