Krematoriumas gali pakeisti įprastas laidojimo tradicijas

Eglė KVIESULAITIENĖ

„Gal ži­no­te, ar ne­ke­ti­na­ma Vil­ka­viš­kio ka­pi­nė­se sta­ty­ti ko­lum­ba­riu­mo? – tei­ra­vo­si ar­tė­jant Vė­li­nėms prie ar­ti­mų­jų ka­pų triū­su­si so­li­daus am­žiaus mo­te­ris. – La­bai no­rė­čiau, kad ma­ne po mir­ties su­de­gin­tų ir vai­kai prie ma­no ur­nos ga­lė­tų atei­ti su gė­lės žie­du, o ne su grėb­liu ar ki­bi­ru, kaip da­bar ei­na­me į ka­pi­nes.“


Ur­nas lai­do­ja

Ko ge­ro, pa­na­šių min­čių ky­la ne vie­nam, tvar­kan­čiam ke­lių kar­tų gi­mi­nai­čių ka­pa­vie­tes ir gal­vo­jan­čiam apie atei­tį. Be­sip­le­čian­čio­se ka­pi­nė­se dau­gė­ja ap­leis­tų, ne­pri­žiū­ri­mų ka­pa­vie­čių, mat jas tvar­kiu­sių ar­ti­mų­jų pa­pras­čiau­siai ne­be­lie­ka – jie iš­mirš­ta ar iš­vyks­ta gy­ven­ti sve­tur. Nors dar dau­ge­lis bū­si­mą sa­vo am­ži­no poil­sio vie­tą įsi­vaiz­duo­ja kaip gė­lė­mis ap­so­din­tą ka­pą, vis daž­niau net vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nės ren­ka­si pa­to­gu­mą ir ka­pa­vie­tę su­tvar­ko taip, kad ji rei­ka­lau­tų kuo ma­žiau prie­žiū­ros. Ne vie­nas vis gar­siau iš­reiš­kia pa­gei­da­vi­mą, kad jo pa­lai­kai po mir­ties bū­tų kre­muo­ti, o ar­ti­mie­ji ne­tu­rė­tų var­go pri­žiū­rė­da­mi ka­pa­vie­tę.

Vil­ka­viš­kio ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jos Vir­gi­ni­ja Ma­čiuns­kie­nė ir Bi­ru­tė Zda­na­vi­čie­nė pri­pa­ži­no, jog vis daž­niau iš­girs­tan­čios užuo­mi­nų apie ko­lum­ba­riu­mą. Kol jo nė­ra, kre­muo­ti žmo­nių pa­lai­kai su ur­no­mis lai­do­ja­mi į že­mę. Pasak va­di­na­mų se­nų­jų ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jos B. Zda­na­vi­čie­nės, kol kas su ur­no­mis pa­lai­do­tų pa­lai­kų nė­ra la­bai daug – gal dešimt–dvidešimt. Nau­jo­sio­se ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta tik vie­na ur­na, dar vie­na ne­tru­kus bus par­ga­ben­ta iš Ang­li­jos ir taip pat pa­lai­do­ta. Yra žmo­nių, ku­rie pe­le­nus, vyk­dy­da­mi ve­lio­nio va­lią, iš­bars­to gim­tuo­se lau­kuo­se ar jū­ro­je.

Daž­niau­siai spren­di­mą kre­muo­ti pa­lai­kus prii­ma už­sie­ny­je žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji. Ta­čiau yra ir vie­to­je gy­ve­nu­sių vil­ka­viš­kie­čių, ku­rių pa­lai­kai jų pa­gei­da­vi­mu po mir­ties bu­vo kre­muo­ti.


Kre­ma­to­riu­mas ky­la

Iki šiol to­kia ar­ti­mo­jo va­lia su­kel­da­vo daug rū­pes­čių ir var­go. Mat Lie­tu­vo­je kre­ma­to­riu­mo ne­bu­vo ir kre­muo­ti pa­lai­kus tek­da­vo vež­ti į Ry­gą. Ta­čiau ne­tru­kus ši pro­ble­ma bus iš­spręs­ta: Kė­dai­niuo­se bai­gia­mas sta­ty­ti pir­ma­sis mū­sų ša­lyje kre­ma­to­riu­mas. Tad ši pa­slau­ga taps priei­na­ma vi­siems no­rin­tie­siems.

Jau šiais me­tais ke­ti­nęs kre­ma­vi­mo pa­slau­gą pa­siū­ly­ti UAB „K2“ di­rek­to­rius Vy­te­nis La­ba­naus­kas sa­kė, jog sta­ty­bas baig­ti su­truk­dė ne­nu­ma­ty­tos kliū­tys. Ta­čiau Vė­li­nių iš­va­ka­rė­se iš Vo­kie­ti­jos at­ke­liaus kre­ma­to­riu­mo įran­ga, ku­ri iki Ka­lė­dų bus su­mon­tuo­ta. O iki pa­va­sa­rio tu­rė­tų bū­ti baig­ti vi­si dar­bai.

Įmo­nės va­do­vas ti­ki­si, kad jų tei­kia­ma pa­slau­ga bus pa­klau­si. Mat vi­suo­me­nės ap­klau­sos pa­ro­dė, kad kre­ma­to­riu­mo sta­ty­bai pri­ta­ria 83 pro­c. gy­ven­to­jų. Dau­ge­lis įver­ti­na tai, jog kre­ma­vi­mas – pa­to­ges­nis ir tau­pes­nis lai­do­ji­mo bū­das. Be to, jis ne­sve­ti­mas ir lie­tu­viš­koms tra­di­ci­joms. Pa­lai­kų de­gi­ni­mas iki XIII–XIV am­žiaus gy­va­vo vi­so­je da­bar­ti­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Su šiuo lai­do­ji­mo bū­du su­tin­ka ir ka­ta­li­kų baž­ny­čia. Tik pa­gal baž­ny­čios nuo­sta­tas pe­le­nai ne­tu­ri bū­ti iš­bars­ty­ti ant že­mės ar van­dens pa­vir­šiaus, nes taip neiš­reiš­kia­ma de­ra­ma pa­gar­ba. Baž­ny­čia pri­ta­ria ur­nų lai­do­ji­mui že­mė­je ar­ba ko­lum­ba­riu­muo­se.


Lau­kia nuo­mo­nės

Dau­gu­ma mū­sų kal­bin­tų ra­jo­no gy­ven­to­jų sa­kė, kad su­tik­tų, jog jų pa­lai­kai bū­tų kre­muo­ti. Kai ku­rie tvir­ti­no sa­vo ar­ti­mie­siems jau pa­reiš­kę to­kią va­lią. Ta­čiau žmo­nėms ne­ri­mą kė­lė tai, kad kol ka­pi­nė­se nė­ra ko­lum­ba­riu­mų, si­tua­ci­ja ma­žai kuo pa­si­keis. Jei ur­nos bus lai­do­jamos į že­mę, ka­pa­vie­tes vis tiek teks kaž­kam pri­žiū­rė­ti.

– Kaž­ka­da, ren­giant nau­ją­sias ka­pi­nes, bu­vo kal­bė­ta ir apie nau­ją tra­di­ci­ją – bend­rai, kaip yra už­sie­nio ša­ly­se, pri­žiū­ri­mas ka­pa­vie­tes, kur sto­vi tik pa­mink­li­nis ak­muo ir že­lia žo­ly­tė. Mi­ru­sio­jo at­mi­ni­mą ar­ti­mie­ji pa­ger­bia at­ne­šę gė­lių. De­ja, ši idė­ja li­ko neį­gy­ven­din­ta, – ap­gai­les­ta­vo kal­bin­ta vil­ka­viš­kie­tė, pri­ta­ru­si ko­lum­ba­riu­mo idė­jai.

Apie ga­li­my­bes įreng­ti ko­lum­ba­riu­mą pa­klaus­tas ra­jo­no me­ras Al­gir­das Ba­gu­šins­kas sa­kė, kad idė­ja vi­sai priim­ti­na ir Sa­vi­val­dy­bė ga­lė­tų to im­tis. Tik pir­miau­sia rei­kė­tų su­reng­ti žmo­nių ap­klau­są, ar gy­ven­to­jai to pa­gei­dau­tų, ar bū­tų po­rei­kis. Anot me­ro, lie­tu­viai įpra­tę tu­rė­ti ka­pa­vie­tes, lai­do­tis prie gi­mi­nių, tad ga­li bū­ti, jog ko­lum­ba­riu­mas jiems ne­bū­tų priim­ti­nas. To­dėl ra­jo­no va­do­vas pa­gei­dau­tų, kad žmo­nės at­si­liep­tų ir ak­ty­viai iš­reikš­tų nuo­mo­nę.


Ren­gia ko­lum­ba­riu­mus

Ta­čiau ko­lum­ba­riu­mus įsi­ren­gu­sių mies­tų pa­tir­tis ro­do, kad vie­tų ur­noms po­rei­kis ne­tgi vir­ši­jo pa­siū­lą. Klai­pė­do­je, Lė­bar­tų ka­pi­nė­se, pa­sta­ty­tas pir­ma­sis ša­ly­je 168 vie­tų ko­lum­ba­riu­mas bu­vo už­pil­dy­tas per pu­sant­rų me­tų. Da­bar ke­ti­na­ma sta­ty­ti ki­tą – jau tūks­tan­čio vie­tų. Darbėnuose (Kretingos r.) neseniai iškilo 450 vietų kolumbariumas. Kau­no val­džia taip pat svars­to, jog ko­lum­ba­riu­mai tu­rė­tų iš­kil­ti Pet­ra­šiū­nuo­se, Ro­mai­niuo­se, Se­na­vos, Ei­gu­lių ka­pi­nė­se. Di­džių­jų mies­tų va­do­vai nea­be­jo­ja, kad, pra­dė­jus veik­ti Kė­dai­nių kre­ma­to­riu­mui, iš­kart su­si­durs su ko­lum­ba­riu­mų pro­ble­ma.

Ne­se­niai di­die­siems mies­tams no­sį nu­šluos­tė ma­žas Obe­lių mies­te­lis Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Se­niū­ni­jos lė­šo­mis vie­šuo­sius dar­bus at­lie­kan­tys žmo­nės ka­pi­nė­se pra­dė­jo reng­ti 50 vie­tų ko­lum­ba­riu­mą. Ša­lia šim­ta­me­tės ak­me­ni­nės tvo­ros jau iš­lie­ta pir­mo­ji ce­men­ti­nė ert­mė ur­nai. Reng­ti ko­lum­ba­riu­mą mies­te­lio gy­ven­to­jai nu­ta­rė pri­trū­kus vie­tos ka­pi­nė­se.

Nors pa­ly­gin­ti nau­jo­se Vil­ka­viš­kio ka­pi­nė­se vie­tų dar ne­prit­rū­ko, vis dėl­to pro­ble­mų ky­la ne­ma­žai. Išaiš­kė­jo, kad dėl grun­to ypa­ty­bių kai ku­rio­se ka­pi­nių vie­to­se pa­lai­kus ten­ka lai­do­ti be de­ra­mos pa­gar­bos, ne­tgi pa­žei­džiant įsta­ty­mus. To­kia ka­pi­nių vie­ta pui­kiai tik­tų ko­lum­ba­riu­mui, ne­rei­ka­lau­jan­čiam nei daug vie­tos, nei grun­to sa­vy­bių.

Ne pa­slap­tis, kad idė­ją sta­ty­ti kre­ma­to­riu­mą su už­sie­nio par­tne­riais svars­to ir vie­nas vil­ka­viš­kie­tis vers­li­nin­kas. Ta­čiau su lai­do­ji­mo pa­slau­go­mis su­si­ju­sį vers­lą plė­to­jan­tis vy­ras ne­sku­ba – lau­kia, kol pa­slau­gos pa­klau­są iš­tirs kė­dai­nie­čiai. Ša­ly­je at­si­ra­dus kre­ma­to­riu­mui, ko­lum­ba­riu­mo pa­klau­sa dar la­biau išaug­tų.