Atodangos

Biu­dže­tą „mel­žia“ sta­ty­bos

Sos­ti­nė­je, prie Sei­mo rū­mų, vėl ren­ka­si pi­ke­tuo­ti sa­vo rink­ta val­džia nu­si­vy­lę žmo­nės. Me­di­kai, pen­si­nin­kai, gais­ri­nin­kai,
ne­tgi po­li­ci­nin­kai reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą dėl ma­žė­jan­čių at­ly­gi­ni­mų ir di­dė­jan­čių mais­to, bu­to šil­dy­mo kai­nų. Žmo­nėms jau nu­si­bo­do Vy­riau­sy­bės mi­nist­rų aiš­ki­ni­mai, kad vals­ty­bės biu­dže­tas – ne be­dug­nis aruo­das. Pi­ni­gų biu­dže­te yra tiek, kiek yra, ir jų dau­giau ne­pris­paus­din­si. Ir, gir­di, vi­sai be rei­ka­lo pro­fe­si­nių są­jun­gų va­do­vai aud­ri­na žmo­nių pro­tus. Juk ne­bė­ra jau ką da­ly­ti – vis­kas se­niai iš­da­ly­ta anks­tes­nės val­džios vei­kė­jų, ku­rie lai­ku „nu­si­plo­vė ran­kas“, o da­bar iš opo­zi­ci­jos tri­bū­nos gar­siai šau­kia gin­da­mi skriau­džia­mus pi­lie­čius. Vis dėl­to tiek val­dan­tie­ji, tiek opo­zi­ci­ja aiš­kiai neį­var­di­ja tų „ge­ra­da­rių“ pi­ni­gų da­ly­to­jų. O žur­na­lis­tai įvar­di­ja ir pirš­tu pa­ro­do, kur tie vals­ty­bės biu­dže­to mi­li­jo­nai nu­plau­kė.

Vals­ty­bės kont­ro­lės eks­per­tai, pa­de­da­mi žur­na­lis­tų, pir­miau­sia at­krei­pė žvilgs­nį į „il­gaam­žes“ sta­ty­bas, pra­ri­ju­sias šim­tus mi­li­jo­nų li­tų. Pir­mo­je są­ra­šo vie­to­je – rep­re­zen­ta­ci­niai Val­do­vų rū­mai. Da­bar vi­sų par­ti­jų po­li­ti­kai kra­to­si at­sa­ko­my­bės, bet me­tų me­tus jie do­ta­ci­jo­mis (po 30–40 mln. li­tų) šė­rė šį ne­pa­so­ti­na­mą monst­rą. Iki da­bar jis jau pra­ri­jo 239 mln. Lt. Sta­ty­bi­nin­kai aiš­ki­na, kad no­rint už­baig­ti nors rep­re­zen­ta­ci­nės da­lies vi­daus dar­bus rei­kia bent 32 mln. li­tų. Vi­siš­kai už­baig­ti rū­mų sta­ty­boms pri­reiks dar 100 mi­li­jo­nų. Bet nie­kas ne­ga­ran­tuo­ja, jog tai bus ga­lu­ti­nė su­ma.

Di­džiau­sių sta­ty­bi­nių bend­ro­vių, sta­tan­čių gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­lus, pra­šmat­nius ban­kus ir ki­tus vi­suo­me­ni­nius pa­sta­tus, va­do­vai šai­po­si – jie tai tik­rai ži­no sta­ty­bos dar­bų įkai­nius. Ži­no­vai tvir­ti­na, kad už Val­do­vų rū­mams iš­leis­tą su­mą jau se­nai bu­vo ga­li­ma pa­sta­ty­ti ke­le­tą to­kių rū­mų. Juk sta­tant mo­der­nius šiuo­lai­ki­nius pa­sta­tus su pra­šmat­nia įran­ga už 1 kv. m. sta­ty­bi­nio plo­to ima­ma vi­du­ti­niš­kai 3 tūkst. li­tų, o Val­do­vų rū­mų sta­ty­bi­nin­kams mo­ka­ma po 30 tūkst. li­tų. Skir­tu­mas aki­vaiz­dus. Bet šių rū­mų sta­ty­bos dar­bų ku­ra­to­rius tu­ri pa­si­tei­si­ni­mą. At­seit, mo­ka­ma taip bran­giai, nes sta­to­mas rep­re­zen­ta­ci­nis sta­ti­nys, o ne kaž­ko­kia mo­kyk­la ar ban­kas. Di­de­lė da­lis nau­jos sta­ty­bos dar­bų įvar­di­ja­ma kaip res­tau­ra­ci­jos dar­bai. O jie ke­lis kar­tus bran­ges­ni už pa­pras­tos sta­ty­bos dar­bus. To­dėl ir už bu­ta­fo­ri­nę kok­lių kros­nį, ku­rios neį­ma­no­ma kū­ren­ti, su­mo­kė­ta dau­giau nei 100 tūkst. li­tų.

Val­do­vų rū­mai – ne vie­nin­te­lė il­gai trunkanti sta­ty­ba Lie­tu­vo­je, „su­val­giu­si“ ne vie­ną šim­tą mi­li­jo­nų mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gė­lių. Ne ma­žiau gar­si, dar se­nes­nė, bet ne pi­ges­nė yra Vil­niaus na­cio­na­li­nio sta­dio­no sta­ty­ba. Kas­met vien jos už­kon­ser­va­vi­mui ski­ria­mi mi­li­jo­nai. Tik ne­ži­nia, kas tuos „kon­ser­vus“ val­gys. Ir ka­da. Sa­ko­ma, kad tais bran­gių sta­ty­bų mė­gė­jais jau do­mi­si ne tik vals­ty­bės kont­ro­lė, bet ir pro­ku­ro­rai. Tačiau jų dar­bas taip pat il­gai trun­ka ir ne vi­sa­da duo­da lau­kia­mų re­zul­ta­tų. To­dėl nie­kas ir ne­ži­no, kiek kai­na­vo Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros pra­šmat­nus pa­sta­tas krei­vais lan­gais, kur nu­plau­kė de­šim­tys mi­li­jo­nų, skir­ti teat­ro re­mon­tui ar Vy­riau­sy­bės ir vals­ty­bės va­do­vų ko­te­džams Tur­niš­kė­se re­mon­tuo­ti. At­ro­do, kad mū­sų vals­ty­bė­je nie­kas už nie­ką neat­sa­ko.

Sa­ko­ma: kaip dan­gu­je, taip ir ant že­mės. Ir pro­vin­ci­jos mies­te­liai tu­ri sa­vo ne pra­stes­nių nei sos­ti­nės įžy­mių „il­gaam­žių“ sta­ty­bų pa­vyz­džių. Vil­ka­viš­kio mies­to pa­kraš­ty­je, gre­ta sta­dio­no, krū­mais ap­žė­lu­sio­je pie­vo­je, stūk­so ne­baig­tas įreng­ti spor­to sa­lės pa­sta­tas. Nie­kas ne­ži­no, kiek lė­šų į jį jau su­dė­ta, kiek dar rei­kia, iš kur jų paim­ti. O kai­my­nai Ša­kiuo­se jau prieš po­rą me­tų su­ge­bė­jo pa­si­sta­ty­ti mo­der­nų tri­jų aukš­tų spor­to komp­lek­są su plau­ki­mo ba­sei­nu. Jie, ma­tyt, ži­no, iš kur gau­ti lė­šų. Tuo tar­pu mes ke­le­tą me­tų pla­nuo­ja­me ir dis­ku­tuo­ja­me, ku­rio­je vie­to­je prie Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus aikš­tės sta­ty­ti vie­šą­jį tua­le­tą. Aiš­ku, tua­le­tas – ne Val­do­vų rū­mai, čia mi­li­jo­nais ne­kve­pia, to­dėl jis ga­li ir pa­lauk­ti. Vals­ty­bės rep­re­zen­ta­ci­ja svar­biau nei ei­li­nių pi­lie­čių rei­ka­lai.

Vy­tas DRU­NIS