Į Vištyčio vandenis paniro pirmas Lietuvoje savadarbis batiskafas

Eglė MIČIULIENĖ

Šeš­ta­die­nį Viš­ty­čio re­gio­ni­nia­me par­ke, Ši­le­lio poil­sia­vie­tė­je, bū­ria­vę­si žmo­nės ste­bė­jo neei­li­nį įvy­kį. Į eže­rą bu­vo nu­leis­tas kol kas vie­nin­te­lis ne tik Su­val­ki­jo­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je sa­va­dar­bis ba­tis­ka­fas.

Įren­gi­nį to­bu­li­no

Ba­tis­ka­fą pa­ga­mi­no Ky­bar­tuo­se gy­ve­nan­tis Gin­tau­tas Py­ra­gas.

Apie šį įdo­mų ky­bar­tie­čio su­konst­ruo­tą po­van­de­ni­nį įren­gi­nį „San­ta­ko­je“ ra­šė­me 2009-ųjų lapk­ri­čio pra­džio­je.

Tuo­met, ap­ro­dęs sa­vo iš­ra­di­mą, jo au­to­rius sa­kė, kad ba­tis­ka­fas dar ne­baig­tas ir plauk­ti ne­pa­reng­tas. Ta­čiau vy­ras pri­ža­dė­jo pra­neš­ti, kai dar­bas bus baig­tas.

Praė­jo be­veik me­tai. Per tą lai­ką Gin­tau­tas sa­vo kū­ri­nį ge­ro­kai pa­to­bu­li­no, nu­da­žė, su­mon­ta­vo rei­ka­lin­gas de­ta­les.

Ir tik­rai bu­vo sma­gu te­le­fo­no ra­ge­ly­je ne­ti­kė­tai iš­girs­ti: „Ry­toj lai­vą jau lei­siu į van­de­nį.“

Sve­ria pu­sant­ros to­nos

Ba­tis­ka­fas, ku­rio kor­pu­sui iš­ra­din­gas ky­bar­tie­tis pa­nau­do­jo su­spaus­to oro tal­pyk­lą, sve­ria apie pu­sant­ros to­nos.

Prie eže­ro jis bu­vo at­vež­tas ne­di­de­le priekaba.

Pa­žiū­rė­ti, kaip po van­de­niu ners ky­bar­tie­čio ba­tis­ka­fas, su­si­rin­ko bū­rys žmo­nių: Gin­tau­to drau­gai, gi­mi­nai­čiai, bū­re­lis pa­sie­nie­čių, mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lūs na­rai.

Ypač daug G. Py­ra­gui pa­gel­bė­jo iš Klai­pė­dos su sa­vo lai­ve­liu ir įran­ga at­va­žia­vu­si gru­pė na­rų, už­sii­man­čių po­van­de­ni­niais ty­ri­mais.

Na­tū­ra­lu, jog pir­mą kar­tą iš­mė­gi­nant įren­gi­nį iš­ki­lo kai ku­rių ne­sklan­du­mų. Iš pra­džių ba­tis­ka­fas bu­vo nu­leis­tas per daug sek­lio­je vie­to­je, tad rei­kė­jo įdė­ti pa­stan­gų, no­rint sun­kų įren­gi­nį iš­ju­din­ti ir nu­stum­ti gi­lyn. Be to, paaiš­kė­jo, kad prie­tai­sui nu­gramz­din­ti trūks­ta šiek tiek svo­rio.

Pa­gel­bė­jo na­rai

Ta­čiau gau­sių pa­gal­bi­nin­kų pa­stan­go­mis ne­tru­kus vis­kas bu­vo su­tvar­ky­ta.

Ryš­kiai gel­to­nas ba­tis­ka­fas pa­ni­ro į van­de­nį. Jo vi­du­je tel­pa du žmo­nės, ta­čiau šį­kart ja­me sė­dė­jo vie­nas Gin­tau­tas. Vy­ras bu­vo pa­si­rū­pi­nęs spe­cia­lia ap­ran­ga, ku­ri ne­lei­do ne tik su­šlap­ti, bet ir su­šal­ti di­des­nia­me gy­ly­je.

Ša­lia ba­tis­ka­fo vi­są lai­ką plau­kio­jo na­rų val­tis, o pa­tys na­rai nuo­lat pa­dė­jo ba­tis­ka­fo konst­ruk­to­riui.

Gi­liau­siai ky­bar­tie­čio įren­gi­nys bu­vo pa­ni­ręs be­veik į 10 met­rų gy­lį, į prie­kį pa­ju­dė­jo per 50 met­rų.

„Il­ges­niam ban­dy­mui pri­trū­ko­me lai­ko, nes apa­ra­tą rei­kė­jo iš­kel­ti, kol dar ne­su­te­mo“, – kal­bė­jo G. Py­ra­gas.

Po pir­mo­jo rim­to ban­dy­mo Gin­tau­tas pa­ma­tė, kur pa­da­ry­ta klai­dų, ką rei­kia tai­sy­ti, tad sa­vo ba­tis­ka­fą to­bu­lins to­liau. Lau­kia ir anks­čiau nu­ma­ty­ti, bet ne­pa­da­ry­ti dar­bai: rei­kia su­mon­tuo­ti fo­to­ka­me­ras, to­bu­lin­ti di­zai­ną. Bū­ti­na įtai­sy­ti pro­žek­to­rius, kad lai­ve sė­din­tis žmo­gus ma­ty­tų ap­lin­ką ir ne­pa­sik­lys­tų van­dens gel­mių tam­so­je.

Su­dė­tin­gas prie­tai­sas

Iš Klai­pė­dos su na­rų ko­man­da at­vy­kęs Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų na­rų ren­gi­mo spe­cia­lis­tas, na­ras inst­ruk­to­rius Va­le­ri­jus Kri­si­kai­tis džiau­gė­si ky­bar­tie­čio en­tu­ziaz­mu. Apie G. Py­ra­go konst­ruo­ja­mą ba­tis­ka­fą jis sa­kė su­ži­no­jęs at­si­tik­ti­nai ir dar per­nai at­va­žia­vęs pa­žiū­rė­ti.

„Ma­žai kas įsi­vaiz­duo­ja, koks su­dė­tin­gas yra ba­tis­ka­fas, pa­ly­gin­ti ne­tgi su lėk­tu­vu. Pa­ga­min­ti to­kį prie­tai­są taip, kad bū­tų sau­gu juo nau­do­tis, – la­bai sun­ku. To­dėl šis žmo­gus ma­ne la­bai su­do­mi­no. Aš jam da­viau li­te­ra­tū­ros, bet jis ne­skai­to – ir gal tei­sin­gai da­ro… Ne­ži­nau, kaip bū­tų di­de­lia­me gy­ly­je, bet 20–30 met­rų gel­mę, ma­nau, jis tik­rai įveiks. Tik rei­kia vis­ką „ati­dirb­ti“. Pa­vyz­džiui, vi­du­je sė­din­tis žmo­gus bū­ti­nai pri­va­lo tu­rė­ti ry­šį su išo­re. Da­bar mū­sų na­rai su Gin­tu su­si­sie­kė ženk­lais.

Pa­gal­vo­jau, kad Gin­tą rei­kia pa­rem­ti. Kol kas – bent jau mo­ra­liai, sim­bo­liš­kai: at­va­žia­vo­me, da­ly­va­vo­me, už­tik­ri­no­me sau­gu­mą. Bet ban­dy­si­me su­teik­ti rim­tes­nės pa­ra­mos. Rei­kė­tų at­vež­ti švi­no, iš­ly­dy­ti ge­rus svo­rius. Ma­nau, rei­kė­tų su­reng­ti il­ges­nę, gal sa­vai­tės truk­mės, sto­vyk­lą ir vi­są tą lai­ką už­siim­ti tuo, kuo už­siė­mė­me šian­dien. Ta­da ge­riau ma­ty­tu­me vi­sus niuan­sus, ką rei­kia to­bu­lin­ti, tai­sy­ti“, – kal­bė­jo V. Kri­si­kai­tis.

Vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je

Toks sa­va­dar­bis ba­tis­ka­fas Lie­tu­vo­je – kol kas vie­nin­te­lis.

Sa­va­dar­bį po­van­de­ni­nį lai­vą yra su­konst­ra­vęs tik kre­tin­giš­kis gy­dy­to­jas Jo­nas Vel­žys. Ta­čiau šis ko­ne tris­de­šimt me­tų dirb­tu­vė­se sto­vė­jęs dvi­vie­tis lai­vas rea­liai sa­vo funk­ci­jos neat­lie­ka – jis plau­kia, bet nar­dy­mui ne­nau­do­ja­mas.

„Dar bu­vo pa­ga­min­ti du „šla­pio ti­po“ apa­ra­tai, tik jų au­to­rių ne­ži­nau. Šių įren­gi­nių vi­du­je bū­na van­duo. Na­ras to­kia­me apa­ra­te sė­di su ak­va­lan­gu, bet pa­ts apa­ra­tas ju­da. Ta­čiau to­kį ba­tis­ka­fą, ko­kį pa­ga­mi­no Gin­tau­tas, ma­tau pir­mą kar­tą. Aš ir pa­ts vai­kys­tė­je sva­jo­jau pa­ga­min­ti po­van­de­ni­nį lai­vą, bet da­riau tik mo­de­lius“, – šyp­so­jo­si V. Kri­si­kai­tis.

Su­si­do­mė­ju­sių­jų – daug

Ste­bė­da­mi ba­tis­ka­fo nu­lei­di­mą į van­de­nį juo­ka­vo­me, kad toks įren­gi­nys pa­sie­ny­je tu­rė­tų su­do­min­ti kont­ra­ban­di­nin­kus: pri­kro­vei į vi­dų ak­ci­zi­nių pre­kių – ir pir­myn… Ki­tą die­ną, iš­gir­dęs to­kią ver­si­ją, Gin­tau­tas juo­kė­si: pa­si­ro­do, grįž­tant į Ky­bar­tus ba­tis­ka­fą ve­žan­tį vai­ruo­to­ją su­stab­dė įren­gi­niu su­si­do­mė­ję vy­rai ir klau­sė, ar ne­bū­tų ga­li­ma jo nu­si­pirk­ti…

Ta­čiau, kal­bant rim­tai, ba­tis­ka­fas blo­giems dar­bams ne­su­kur­tas – jis tie­siog per lė­tas. O par­duo­ti il­gai kur­to įren­gi­nio konst­ruk­to­rius nie­kam ne­ke­ti­na. „Jei rei­kės, duo­siu pa­si­nau­do­ti Klai­pė­dos na­rams, Po­van­de­ni­nių ty­ri­mų cent­rui. Jie šiuo įren­gi­niu la­bai su­si­do­mė­ję“, – kal­bė­jo G. Py­ra­gas.