Muzikos mokyklą papuošė piešiniai ant sienų

Nuo rug­sė­jo į Vil­ka­viš­kio mu­zi­kos mo­kyk­lą su­grį­žę mo­ki­niai ra­do neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tu­sias pa­tal­pas.

Iki tol niū­rios mo­kyk­los sie­nos po va­sa­ros ato­sto­gų įga­vo nau­ją, dar ne­re­gė­tą at­spal­vį – pa­si­puo­šė links­mais, spal­vo­tais kvad­ra­tais. Vi­so to su­ma­ny­to­ja ir ini­cia­to­rė – mu­zi­kos mo­kyk­lą jau bai­gu­si, ta­čiau šiuo me­tu iš­plės­ti­nia­me kur­se be­si­mo­kan­ti Jus­tė Ka­za­ke­vi­čiū­tė. Mer­gi­na pa­sa­ko­jo, kad tiek jai pa­čiai, tiek dau­gu­mai jos drau­gų at­ro­dy­da­vo, jog mo­kyk­los ap­lin­ka la­bai niū­ri. „Dau­ge­lis pir­mą kar­tą čia ap­si­lan­kiu­sių­jų sa­ky­da­vo, kad to­kios ma­žos ir akiai ne­mie­los pa­tal­pos nė iš to­lo ne­pri­me­na mu­zi­kos mo­kyk­los“, – tei­gė ir Jus­tės ma­ma, mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­ja Li­na Ka­za­ke­vi­čie­nė.

Il­gai gal­vo­jus, ką pa­da­ry­ti, jog mu­zi­kos mo­kyk­la tap­tų gy­ves­nė ir ją la­biau pa­mėg­tų vai­kai, J. Ka­za­ke­vi­čiū­tei ne­ti­kė­tai į gal­vą šo­vė min­tis, kad rei­kė­tų iš­puoš­ti ko­ri­do­rių sie­nas. „Esu ma­čiu­si dau­gy­bę vaiz­dų su pie­ši­mo ant sie­nų pa­vyz­džiais, to­dėl pa­gal­vo­jau, jog ir šio­je mo­kyk­lo­je bū­tų ga­li­ma tai pri­tai­ky­ti“, – paaiš­ki­no mer­gi­na.

Apie idė­ją ji pa­pa­sa­ko­jo sa­vo drau­gei, dai­lės stu­di­ją lan­kan­čiai Mil­dai Po­de­ry­tei. Ši, pa­si­kvie­tu­si dar dvi drau­ges – Ag­nę Vyš­niaus­kai­tę bei Ug­nę Ku­čins­kai­tę, pa­siū­lė bū­si­mų pie­ši­nių sti­lių. Ne­tru­kus bu­vo im­ta­si dar­bo.

Pak­laus­ta, ko­dėl pa­si­rink­ta pieš­ti bū­tent kvad­ra­tus, J. Ka­za­ke­vi­čiū­tė paaiš­ki­no, jog mu­zi­ko­je jie daž­nai nau­do­ja­mi – iš kvad­ra­tų su­si­de­da mu­zi­ki­nis rit­mas. „Ne­no­rė­jo­me pieš­ti mu­zi­kos rak­tų ar na­tų, nes tai jau bū­tų per­dė­ta ir ga­na ba­na­lu. Sie­kė­me, kad tai bū­tų su­si­ję su mu­zi­ka, bet kar­tu – ir su ma­ža pa­slap­ti­mi. Me­ni­nis dar­bas ne­ga­li at­spin­dė­ti to, kas konk­re­čiai no­ri­ma pa­sa­ky­ti“, – paaiš­ki­no J. Ka­za­ke­vi­čiū­tė.

Rugp­jū­čio vi­du­ry­je ėmu­sios gra­žin­ti sie­nas, mer­gi­nos po 6–7 va­lan­das dir­bo net tris die­nas, kol spal­vo­ti kvad­ra­tai pa­puo­šė ant­ro­jo bei tre­čio­jo mo­kyk­los aukš­tų sie­nas. „Pir­ma­me aukš­te ne­bu­vo vie­tos, be to, ten ne­se­niai pa­da­ry­tas re­mon­tas“, – paaiš­ki­no J. Ka­za­ke­vi­čiū­tė. Sie­nas de­ko­ruo­jan­čias mer­gi­nas in­ter­ne­tu kon­sul­ta­vo pa­žįs­ta­mas dai­li­nin­kas iš Aly­taus – Dai­lės aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tas Al­gir­das Ga­ta­vec­kas.

Pak­laus­ta, kaip į šią idė­ją rea­ga­vo mo­kyk­los val­džia, J. Ka­za­ke­vi­čiū­tė tvir­ti­no, kad iš pra­džių žiū­rė­jo at­sar­giai, ne­pa­tik­liai, bi­jo­jo, jog nau­ji pie­ši­niai nie­kam ne­pa­tiks. Ta­čiau, pa­ma­tę jau at­lik­tą dar­bą, vi­si džiau­gė­si, kad mo­kyk­la įga­vo nau­jų spal­vų.

„Mo­kyk­lo­je be­si­lan­kan­tys drau­gai ne­pap­ras­tai džiau­gia­si, jog niū­rios pa­tal­pos at­gi­mė. Be to, nuo­trau­kas su sie­nų pie­ši­niais iš­pla­ti­no­me in­ter­ne­te, ten at­si­lie­pi­mai taip pat pa­tys ge­riau­si“, – tvir­ti­no idė­jos au­to­rė.

Mer­gi­nos už dar­bą mo­kyk­lo­je ne­ga­vo nė vie­no cen­to. Da­žus nau­do­jo taip pat iš sa­vų re­sur­sų. Ne­pai­sant to, vi­sos jos ti­ki­na dir­bu­sios ne­gai­lė­da­mos nei sa­vo lai­ko, nei jė­gų. „Mums svar­biau­sia bu­vo idė­jos įgy­ven­di­ni­mas, o ne ma­te­ria­li­nė pu­sė. Kai pa­bai­gė­me dar­bą, mo­kyk­lo­je mums bu­vo pa­deng­tas vai­šių sta­las kaip pa­dė­ka už įdė­tą triū­są – to mums ir už­te­ko“, – džiau­gė­si J. Ka­za­ke­vi­čiū­tė.

And­rius GRY­GE­LAI­TIS