Buvo buvo, kaip nebuvo…

Už da­ly­va­vi­mą var­žy­bo­se – de­fi­ci­ti­nės do­va­nos

Ky­bar­tie­tė Da­li­ja Ago­ta KAR­KIE­NĖ:

– Bū­da­ma jau­na mo­ky­to­ja ne­ven­giau vi­suo­me­ni­nės veik­los. Mo­kyk­los pro­fsą­jun­gos ko­mi­te­te bu­vau at­sa­kin­ga už kul­tū­ri­nio ma­si­nio dar­bo sek­to­rių.

Pa­je­vo­ny­je vy­ko ra­jo­no mo­ky­to­jų žie­mos spar­ta­kia­da. Ky­bar­tų Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio vi­du­ri­nei mo­kyk­lai pri­trū­ko vie­no ko­man­dos na­rio sli­di­nė­ji­mo var­žy­bo­se. Tuo­me­ti­nis Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas J. Šač­kus žvilg­te­lė­jo į ma­ne ir sa­ko: „Mesk „šūbą“ – ir ant sli­džių!“ Sli­di­nin­kės pa­tir­ties tu­rė­jau tik tiek, kiek stu­di­juo­da­ma pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te per fi­zi­nės kul­tū­ros už­siė­mi­mus bu­vau sli­di­nė­ju­si Vil­niu­je nuo Šeš­ki­nės kal­vų. Rung­čiai ne­bu­vau pa­si­ruo­šu­si, ne­tu­rė­jau nei apa­vo, nei rū­bų. Bet tu­rė­jau to­kį pa­rei­gos su­pra­ti­mą, jog jei ne­su­rin­kau vi­sos ko­man­dos, pri­va­lau pa­ti gel­bė­ti mo­kyk­los gar­bę. Ne­bus sli­di­nin­ko – pra­ra­si­me taš­kus, at­si­dur­si­me pra­stes­nė­je vie­to­je

Prie žie­mi­nių ba­tų pri­si­tvir­ti­nau sli­des, na ir le­kiu nuo kal­ve­lių. Su kai­li­niais karš­ta, jie at­la­po­ti plaiks­to­si į ša­lis. Prie­ky­je sa­vo ta­ke pa­ma­tau ki­tą sli­di­nin­kę, taip pat jau įsi­va­žia­vu­sią. Man no­ri­si ją lenk­ti, to­dėl rė­kiu, kad pa­si­trauk­tų. O ji šau­kia, kad ne­mo­ka pa­si­trauk­ti. Šau­kiu, jog ir aš ne­mo­ku. Tol šū­kau­ja­me, kol abi su­virs­ta­me į krū­mą. Kaps­to­mės tarp ša­kų po pus­nį, kva­to­ja­mės. Mo­te­riš­kės ap­ran­ga bu­vo spor­tiš­ka, to­dėl ji pa­ki­lo ir nu­čiuo­žė. O aš su­si­ra­dau pa­mes­tą vie­ną sli­dę, nu­si­vil­kau ir nu­si­pur­čiau snie­gu ap­li­pu­sius kai­li­nius… Su­sit­var­kiu­si vėl čiuo­žiu – nuo kal­ne­lio ant kal­ne­lio, at­la­po­tais kai­li­niais kaip skren­dan­ti paukš­tė.

Per kiek lai­ko įveik­si­me rung­tį, ne­bu­vo svar­bu – ver­tin­ta pa­gal tai, ar nučiuožta vi­sa tra­sa. Iki star­to atė­jau pės­čia, kai­li­nius po pa­žas­ti­mi pa­si­ki­šu­si. „Na, ma­tai, ar ne­nu­va­žia­vai?“ – ra­mi­no J. Šač­kus. So­di­no prie lau­ke pa­sta­ty­to sta­lo, vai­ši­no ar­ba­ta. Pa­si­bai­gus var­žy­boms bu­vau ne­tgi ap­do­va­no­ta: ga­vau tuo me­tu de­fi­ci­ti­nį daik­tą – pa­klo­dę.

Ki­tą kar­tą ir­gi ra­jo­no mo­ky­to­jų spor­ti­nės var­žy­bos vy­ko moks­lo me­tų pa­bai­go­je. Vėl ko­man­dai pri­trū­ko vie­no na­rio, ir „kultmasinio“ dar­bo or­ga­ni­za­to­rei te­ko pa­čiai pri­si­jung­ti prie il­gos dis­tan­ci­jos bė­gi­kų. Po žie­mos spar­ta­kia­dos jau bu­vau pa­si­mo­kiu­si ir pa­siė­mu­si spor­ti­nę ap­ran­gą, ta­čiau fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo ne­tu­rė­jau. Ki­ti jau su­ka gal tre­čią ra­tą ap­link sta­dio­ną, o aš lap­no­ju pir­mą­jį. Var­žy­bų vyr. tei­sė­jas A. Ži­ke­vi­čius dar pa­klau­sė, ar Kar­kie­nei kar­tais ne­rei­kia pail­sė­ti lo­ve­lės. At­sa­kiau, kad ne, tai jis man: „Ge­rai, bėk to­liau.“ Bė­gu, bė­gu ir kad užė­jo lie­tus! Vie­ni bė­gi­kai pa­grei­ti­no tem­pą, ki­ti iš­si­laks­tė kas sau, o man dar bu­vo li­kęs koks ra­tas. Kol su­trum­pi­nu­si tra­są pa­sie­kiau finišą, ne­li­ko sau­so nė siū­le­lio. Bet ko­man­dai re­zul­ta­tą įskai­tė, o aš ga­vau as­me­ni­nę do­va­ną – ta­lo­ną pa­ta­ly­nės už­val­ka­lui.