Kaimynai nesutaria dėl stovėjimo aikštelės

Eglė KVIESULAITIENĖ

Tarp dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jų ki­lu­sį konf­lik­tą dėl au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės ga­li­ma įvar­dy­ti kar­tų pro­ble­ma: vy­res­nio­ji kar­ta ieš­ko ra­my­bės, jau­no­ji – pa­to­gu­mo.

Prob­le­ma neišsp­ren­džia­ma

– Tai kur man pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, jei aikš­te­lė­je trūks­ta vie­tų? – to­kį klau­si­mą ne kar­tą gir­dė­jo­me iš nu­si­mi­nu­sių vai­ruo­to­jų, ku­riems te­ko mo­kė­ti bau­das už tai, kad au­to­mo­bi­lį sta­tė ant ša­li­gat­vio ar ža­lio­sios ve­jos.

Per ma­žos au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lės jau ta­po be­ne ak­tua­liau­sia dau­gia­bu­čių pro­ble­ma. Pa­gal ke­lių de­šimt­me­čių se­nu­mo stan­dar­tus reng­tos aikš­te­lės se­niai ne­be­pa­ten­ki­na šiuo­lai­ki­nių po­rei­kių, kurs­to aist­ras tarp kai­my­nų, ta­čiau iš­spręs­ti pro­ble­mą, ypač ak­tua­lią di­des­niuo­se mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se, pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma.

Ne vie­no Vil­ka­viš­kio dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jai krei­pė­si į se­niū­ni­ją, kad ras­tų ga­li­my­bių pa­di­din­ti au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­les. Aikš­te­lės bu­vo ple­čia­mos nai­ki­nant da­lį ža­lių­jų ve­jų, „paau­ko­jant“ vie­ną ki­tą me­dį ar krū­mą ir įren­giant bent ke­lias pa­pil­do­mas sto­vė­ji­mo vie­tas. Ki­tų dau­gia­bu­čių ini­cia­ty­vi­nės gru­pės krei­pė­si į se­niū­ni­ją, pra­šy­da­mos pa­žy­mė­ti au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo vie­tas gre­ta ša­li­gat­vių ir taip pa­di­din­ti vie­tų skai­čių.

Ta­čiau vi­siš­kai at­virkš­ti­nis pro­ce­sas vyks­ta Vil­niaus gat­vės 8-o na­mo kie­me. Jo gy­ven­to­jai krei­pė­si į se­niū­ni­ją pra­šy­da­mi nu­brėž­ti gel­to­nas li­ni­jas, drau­džian­čias sto­vė­ti gre­ta kie­me esan­čio ša­li­gat­vio.

Drums­čia ra­my­bę

Se­niai sta­ty­to na­mo aikš­te­lė – vie­na ma­žiau­sių mies­te ir dar ri­bo­ja­ma sta­ti­nių: vie­na­me jos ga­le įreng­tas pri­va­tus ga­ra­žas, ki­ta­me – įva­žia­vi­mas į prie­šais sto­vin­tį dau­gia­bu­tį. Pai­sant Ke­lių eis­mo tai­syk­lių, įva­žia­vi­mo į šiuos pa­sta­tus už­sta­ty­ti ne­ga­li­ma.

Ankš­to­je aikš­te­lė­je ga­li­ma su­tal­pin­ti aš­tuo­nis au­to­mo­bi­lius. Ne­sun­ku pa­skai­čiuo­ti, kad jei­gu kiek­vie­na iš 36 na­me gy­ve­nan­čių šei­mų tu­rė­tų bent po vie­ną au­to­mo­bi­lį, juos rei­kė­tų su­sta­ty­ti ma­žiau­siai ke­tu­riais aukš­tais. Tad ne­nuos­ta­bu, jog ne­be­ra­dę vie­tos aikš­te­lė­je vai­ruo­to­jai au­to­mo­bi­lius sta­ty­da­vo gre­ta ša­li­gat­vio, po na­mo lan­gais.

Ta­čiau toks au­to­mo­bi­lių sta­ty­mo bū­das ne­pa­ti­ko na­mo sen­bu­viams – vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nėms. Anot na­mo įga­lio­ti­nės Bi­ru­tės Tu­mė­nie­nės, vos ke­li met­rai nuo na­mo sta­to­mų au­to­mo­bi­lių iš­me­ta­mo­sios du­jos pro lan­gus pa­ten­ka į gy­ven­to­jų bu­tus, nea­ti­dūs jau­ni vai­ruo­to­jai nu­dau­žo nuo se­no ve­šė­ju­sių de­ko­ra­ty­vi­nių krū­mų ša­kas. Be to, jau­ni žmo­nės į na­mus daž­nai grįž­ta jau po vi­dur­nak­čio ir pro pra­vi­rus lan­gus sklin­dan­tis triukš­mas gy­ven­to­jus pri­ža­di­na. Už kai­my­nų in­te­re­sus ko­vo­jan­ti B. Tu­mė­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad prie jų na­mo įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė iš­vis nea­ti­tin­ka jo­kių hi­gie­nos nor­mų, rei­ka­lau­jan­čių, jog ma­ši­nos sto­vė­tų ne ar­čiau 10 met­rų nuo na­mo. Tad įga­lio­ti­nė su­rin­ko be­veik tri­jų de­šim­čių kai­my­nų pa­ra­šus ir krei­pė­si į se­niū­ni­ją, kad ši im­tų­si prie­mo­nių ir ap­sau­go­tų se­nų­jų gy­ven­to­jų ra­my­bę.

Po­li­ci­ja ne­ži­no

Tuo tar­pu jau­noms šei­moms, ku­rių kiek­vie­nas suau­gęs šei­mos na­rys tu­ri po au­to­mo­bi­lį, to­kie kai­my­nų ar­gu­men­tai at­ro­do ab­sur­diš­ki. Mat va­do­vau­jan­tis to­kio­mis „nor­mo­mis“ pri­va­čių val­dų gy­ven­to­jai sa­vo kie­muo­se iš vi­so ne­ga­lė­tų lai­ky­ti au­to­mo­bi­lių.

– Taip išei­na, kad tu­ri­me au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lę, ku­rio­je au­to­mo­bi­liams sto­vė­ti drau­džia­ma, – to­kiu kai­my­nų ir se­niū­ni­jos spren­di­mu ste­bė­jo­si jau­na­jai kar­tai at­sto­vau­jan­ti na­mo gy­ven­to­ja. – Ma­nau, tu­rė­tu­me bū­ti pa­kan­tes­ni vie­ni ki­tiems ir pai­sy­ti ne tik sa­vų in­te­re­sų. Juo­lab kad spe­cia­liai po lan­gais au­to­mo­bi­lių nie­kas ir ne­sta­to, ne­bent pri­trūks­ta vie­tos. Aš ma­nau, jog ne­ga­lin­tys tai­ky­tis prie ki­tų žmo­nių in­te­re­sų, su­si­tai­ky­ti su dau­gia­bu­čio trū­ku­mais ir mėgs­tan­tys pri­mes­ti sa­vo tai­syk­les as­me­nys tu­rė­tų įsi­gy­ti pri­va­tų būs­tą.

Vil­ka­viš­kio se­niū­nas Al­gis Ki­se­liū­nas sa­kė ži­nąs dau­gia­bu­čių ir ma­žų aikš­te­lių pro­ble­mas, bet šiuo at­ve­ju va­do­va­vę­sis dau­gu­mos gy­ven­to­jų pra­šy­mu, ku­rį ga­vo dar pa­va­sa­rį. Dau­ge­lis šio na­mo gy­ven­to­jų – so­li­daus am­žiaus žmo­nės ir au­to­mo­bi­lių ne­vai­ruo­ja, tad jiems vie­ta aikš­te­lė­je vi­sai neak­tua­li. Kiek­vie­nas tu­ri tei­sę ko­vo­ti už sa­vus in­te­re­sus. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai į se­niū­ni­ją krei­pė­si neį­ga­lus vie­no dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jas. Jo pra­šy­mu se­niū­ni­ja au­to­mo­bi­lių aikš­te­lė­je pa­žy­mė­jo neį­ga­lie­siems skir­tą sto­vė­ji­mo vie­tą.

Se­niū­nas ne­nei­gė, jog da­lis gy­ven­to­jų pra­šy­mu at­lik­tų ženk­li­ni­mų su po­li­ci­jos pa­rei­gū­nais ne­su­de­rin­ti. Tad ky­la klau­si­mas, kuo va­do­vau­da­mie­si pa­rei­gū­nai baus ne vie­to­je su­sto­ju­sį vai­ruo­to­ją ir ar toks ženk­li­ni­mas įtei­sin­tas įsta­ty­mais.