Kodėl nemokamas mokslas yra brangus?
Tik keletas dienų liko iki rugsėjo 1-osios – gražių vilčių ir didelių rūpesčių meto. Vaikams tai laukiama ar nelaukiama šventė, o tėvams – vien galvos skausmas.
Vienų vaikai žengia dar tik pirmus nedrąsius žingsnelius į mokyklinių žinių šalį, kitų – jau į suaugusiųjų pasaulį. Ir vieni, ir kiti tėvams brangiai kainuoja. Ir ne vien tik pinigine išraiška.
Mokslo įstaigų vadovai gerai žino, kiek litų valstybė skiria vadinamajam mokinio krepšeliui. Bet ar kas tiksliai suskaičiavo, kiek prie to mokinio krepšelio turi pridėti vaikų tėvai iš savo kuklaus šeimos biudžeto?
Nesiruošiu ir aš tiksliai viską suskaičiuoti – tai padarys profesionalai. Bet visiems verta pasvarstyti, kodėl tas tariamai „nemokamas“ mokslas toks brangus.
Rūpestingi tėveliai, kuriems leidžia jų šeimos biudžetas, jau nuo liepos pabaigos ar rugpjūčio vidurio vis dažniau ima lankytis knygynuose, kanceliarinių prekių parduotuvėse. Tai dar tik savotiška žvalgyba prieš tikrą pirkimo vajų. Jie dar tik planuoja, mintyse rūšiuoja pirkinius, ką pirks pirmučiausia, ką – kiek vėliau, lygina knygynų ir prekybos centrų kainas.
O kainos tikrai nebus mažesnės nei praėjusiais metais, kai buvo 9 proc. pakeltas PVM. Pavyzdžiui, prieš keletą metų gerą firminę mokyklinę kuprinę galima buvo nupirkti už 40–60 litų. Dabar tai reikia užmiršti.
Kaip sakė Vilkaviškio knygyno savininkė Alverda Saulienė, mokyklinių prekių tikrai nepritrūks. Jau dabar knygynas apsirūpinęs 80 proc. prekių asortimento. Iki mokslo metų pradžios bus gautos ir likusios prekės. Sunkiau sekasi su užsienio kalbų programų vyresnėms klasėms pratybų sąsiuviniais.
Daugelyje prekybos tinklų jau nuo rugpjūčio pradžios prasidėjusios mokyklinių prekių mugės pasibaigs tik po pirmosios rugsėjo savaitės.
Prekybininkai nusiteikę optimistiškai: palyginti su praeitais metais, planuoja netgi 10 proc. mokyklinių prekių pardavimo augimą. Kai kurių kanceliarinių prekių parduotuvių vadovai tvirtina, kad šis, mokslo metų pradžios, mokyklinių reikmenų pirkimo bumas jiems duoda apie 20 proc. visos metinės apyvartos.
Su prekybininkais viskas aišku – jų veiksmus reguliuoja nuo pačių valios nepriklausantys laisvos rinkos dėsniai.
Tėvams kur kas sudėtingiau. Jiems tenka balansuoti tarp mokyklos programų reikalavimų, mokyklinių prekių kainų ir šeimos biudžeto galimybių. Dažnai pastaroji aplinkybė viską nulemia.
Prekybininkai suinteresuoti, kad tėvai iš karto pirktų didesnius prekių kiekius. Tačiau pirkėjai iš pradžių perka tik tai, kas pirmiausia reikalinga: sąsiuvinius, rašiklius, rūbus ir avalynę. Daugiausia lakstymo ir piniginės purtymo, aišku, tenka pradinukų tėveliams. Jiems reikia visko. Ir tas viskas tikrai nėra pigiau nei vyresnių moksleivių amunicija.
Daug painiavos ir nereikalingų rūpesčių tėvams bei vyresniems moksleiviams sukelia nevienoda tvarka mokyklose. Vienos duoda moksleiviams vadovėlius naudotis, kitos verčia juos nusipirkti pačius. Ne geriau ir su kai kurių dalykų pratybų sąsiuviniais: mokslo procesas jau vyksta, o pratybų sąsiuvinių nėra.
Ne visi tėvai skrupulingai skaičiuoja centus. Dažnai žiūrima į prekės kokybę, firmos pavadinimą. Ir taip žmonės elgiasi ne dėl to, kad jiems litai patys lipa iš piniginės.
Greta tėvų dažnai stovi griežtas jų veiksmų „kontrolierius“, jų atžala, ir atidžiai seka, ką šie ruošiasi pirkti. Vaikai turi apie prekes savo gana kategorišką nuomonę ir jiems bet ko neįsiūlysi.
Mažieji žiūri, kad ant pirkinių būtinai būtų dabar populiarių animacinių filmukų herojų lipdukai.
Vyresni neatitraukia žvilgsnio nuo madingų, garsių firmų prekių. Tiesa, jų kainos „kandžiojasi“, bet tėveliai, sukandę dantis, perka tai, ką jiems nurodo jų vaikai. Kitos išeities gimdytojai neturi. Negi jų dukrelė ar sūnelis eis į mokyklą kuklesniais rūbais nei kitų tėvų vaikai?..
Taip ir sukasi gyvenimo ratas – nuo rugsėjo iki rugsėjo.
Vytas DRUNIS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.