Nuo kaimynų akių jauna šeima atsitvėrė priekabomis

Eglė MIČIULIENĖ

Į redakciją atvykę Serdokų kaimo (Šeimenos sen.) gyventojai Marija ir Eugenijus Kriščiūnai skundėsi kaimynų Plečkaičių elgesiu. Pagyvenusius žmones papiktino gretimai gyvenančios jaunos šeimos sprendimas kiemo ribą atsitverti… priekabomis.

Ne pirmas konfliktas

Serdokiečiai Kriščiūnai pasakojo, jog tai – jau ne pirmas kartas, kai tenka pyktis su jaunaisiais kaimynais. Tiksliau, su Kristina Plečkaitiene, kuri, anot kaimynų, yra daug karingesnio būdo nei taikaus ir ramaus charakterio jos vyras Artūras Plečkaitis.

Problema, dėl kurios į redakciją kreipėsi Kriščiūnai, – ant Plečkaičių sklypo ribos pastatytos trijų metrų aukščio metalinės traktoriaus priekabos.

„Jie tas priekabas tyčia užstatė. Dabar, kai šitaip karšta, į kiemą neišeisi – nuo metalo tvoskia didžiulis karštis. O vakare, nuo 20 valandos, jau nematome saulės – užstoja priekabos“, – pasakojo M. Kriščiūnienė.

Moteris teigė nuėjusi pasikalbėti su A. Plečkaičiu ir prašiusi, kad kaimynas savo priekabas patrauktų už tvarto. Kaip visuomet nekonfliktiškas vyras patylėjęs – ir tiek. Tačiau kur buvus, kur nebuvus prisistatė jo moteris.

„Tokių gestų, kokius ji man rodė, dar nebuvau mačiusi. Man, senam žmogui, gėda jums parodyti. Dar ir klibikščiavo – demonstravo, kaip aš, invalidė, šlubuoju…“ – ir piktinosi, ir graudinosi moteris.

„Kur šios ūkininkės kultūra, ar tinka jaunai moteriai taip nepagarbiai elgtis? Juk jiems – apie trisdešimt metų, o mums – jau septyniasdešimt…“ – kaimynės elgesiu piktinosi E. Kriščiūnas.

V. Kriščiūnienė prisipažino už tokius gestus jauną kaimynę išvadinusi piemene bei kitokiais nepagarbiais žodžiais ir ašarodama nuėjusi namo.

Palygino su filmavimo kamera

Važiuoti į konflikto vietą drauge pasikalbinome ir Šeimenos seniūną Gintą Bakūną bei jo pavaduotoją Teresę Balandienę.

Išgirdę konfliktuojančiųjų pavardes, ir pačios seniūnijos darbuotojai tik palingavo galvomis. Gerai šiuos gyventojus pažįstantys seniūnijos atstovai teigė, jog istorijos dalyviai – nepėsčios asmenybės, kaime turėję ir daugiau piktumų.

Mums atvykus pas Kriščiūnus, į kiemą netrukus išėjo ir A. Plečkaitis. Vyras kone tylėdamas klausėsi besibarančių kaimynų, tačiau paklaustas apie priekabas, pastatytas prieš pat Kriščiūnų langus, paaiškino labai paprastai: „Nesinori, kad ištisą parą mūsų kiemas būtų stebimas kaip per filmavimo kamerą.“

„Tai gal kažką blogo darote, jei nenorite, kad žmonės pamatytų? Jei bijote, kad išeiname į kiemą, užsitverkite medinę tvorą – mes tikrai nieko prieš neturėsime“, – užsigavę dėl tokių žodžių kalbėjo Kriščiūnai.

A. Plečkaitis žadėjo ateityje būtinai taip ir padaryti, tačiau kol kas jauna šeima lėšų aukštai tvorai neturi.

Žmonos nurodymu

K. Plečkaitienė su kaimynais akis į akį bendrauti atsisakė. Moteris tvirtino vengianti triukšmo, nes žinanti, kad su Kriščiūnais vis tiek nesusikalbės.

Jaunoji ūkininko žmona pripažino, jog vyras priekabas pastatė jos nurodymu – kad bent kiek atsitvertų nuo svetimų akių. Moteris teigė, jog ne tik nemalonu būti nuolat stebimiems, bet ir patys nenori matyti to, kas vyksta kaimynų kieme. O vyksta, Plečkaičių tvirtinimu, ne visuomet akiai malonūs dalykai.

K. Plečkaitienė teigė žinanti, jog dėl priekabų kaimynai skųstis negali, nes tai – ne tvora, kuriai reikėtų leidimo. „Mes įstatymus išsiaiškinome. Kai tokius kaimynus turi – kiekvieną menkniekį eini aiškintis, kad neprikibtų”, – kalbėjo moteris.

Ne statinys

Išklausę nesutariančių kaimynų argumentus, seniūnijos darbuotojai prašė Plečkaičių problemą spręsti gražiuoju.

„Patraukite tas priekabas dėl taikos, – mėgino išeitį rasti G.Bakūnas. – Aš, kaip pilietis ir kaip seniūnas, sakau: šioje situacijoje jūs neteisūs. Ir aš nenorėčiau, kad man prieš langus stovėtų tokios priekabos.“

Tačiau Plečkaičiai pažadų dalyti neskubėjo. „Jiems visada bus negerai. Jei ne dėl priekabų kandžiosis, tai dėl ko kito“, – nusileisti nenorėjo K. Plečkaitienė.

Išvažiavome galutinio Plečkaičių sprendimo taip ir neišgirdę. Tačiau iš abiejų pusių išgirdome daugybę priekaištų vieni kitiems, negražių istorijų ir siūlymų eiti per kaimą bei paklausti kitų žmonių nuomonės.

Per kaimą nėjome, nes neturėjome tikslo gilintis, kuris iš kaimynų blogesnis. Tačiau dėl priekabų paskambinome Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiajam specialistui Saulyčiui Kurtinaičiui.

Šis nustebo išgirdęs tokią neįprastą istoriją ir patvirtino, jog priekaba – ne tvora, ne statinys, ir įstatymai nereglamentuoja, kur ją statyti. Suprantame: teoriškai priekaba – ne statinys, tačiau praktiškai ji užstoja daugiau negu be projekto leistinas statinys.

„Jei žmonės įsitikinę, kad jų kaimynai elgiasi neteisėtai, jiems belieka kreiptis į teismą“, – sakė S. Kurtinaitis.

Žinoma, yra daug geresnė išeitis, kokią siūlė ir Šeimenos seniūnas: abiem kaimynams pamėginti būti pakantesniems, patraukti priekabas į šalį ir jei jau ne bičiuliautis, tai ateityje bent nesižvalgyti vieniems į kitų pusę.