Mena savo kaimo praeitį

„Mano kaimas visada šalia manęs, o aš – šalia kaimo“, – 80-metį perkopusio Vytauto Kružintaičio pastebėjimai apie kaimą, jo žmones, buitį, papročius gyvi iki šių dienų.

Nedidelis tas Mažųjų Šelvių kaimas. Vienu šonu jis liečiasi su Didžiaisiais Šelviais, pasiekia Teiberius ir nueina iki Smilgių pušyno. Ir kokių tik „pravardžių“ šis kaimas neturėjo: Griebčiai, Vienkelis, Varšuva, Kibirmiestis, Šunuodegiai, Rukakaimis. Jo dalys Kaimučiu ir Linija vadintos. Linija – centrinė kaimo dalis, Kaimutis – daugiau vienoje vietoje sutūpusių trobelių. Mažuosiuose Šelviuose gyveno kelios vokiečių šeimos, buvo čigonų.

Trobelės buvo statytos iš netašytų rąstų, šiaudiniais stogais, plūktomis aslomis. Tvoras gyventojai pynė iš karklo pinučių. Griebčių kaime (populiariausias pavadinimas) ūkininkų nebuvo. Žmonės dirbo Geištarų, Karalių arba Rumokų dvaruose. Vaikus vasaromis ganyti gyvulius samdė kitų kaimų ūkininkai.

V. Kružintaitis dirbo namuose, nes buvo vyriausias iš keturių vaikų.

Laisvu nuo darbo metu vaikai žaisdavo pušyne. Čia jie kariaudavo pačių pasigamintais ginklais, žaisdavo slėpynių, stebėdavo paukščius.

Didelis privalumas, pareiga ir malonumas buvo mokykla, įsikūrusi pas ūkininką Anskaitį Navininkų kaime. Mokytojas Klimavičius ateidavo pėsčias iš Vilkaviškio. Jis mokė ir reikalavo taisyklingai skaityti, rašyti, skaičiuoti, pažinti gamtą. Mokytojas aiškindavo, kodėl varnėnams reikia namelio, kaip miške elgiasi gegutė, kodėl kėkštai kaimo miškelyje negyvena ir kt. Tikybos vaikus mokė kun. Kardauskas.

Buvusi šio kaimo gyventoja, Alvito pagrindinės mokyklos mokytoja B. Vilemaitienė, yra rašiusi apie Griebčių (Mažųjų Šelvių) kaimo kapinaites: „Jos yra kaimo gale, Smilgių pušyne. Graži, rami vieta. Kaimo žmonės jas aptvėrė smėlio pylimu, apsodino alyvomis. Laikas sudildė pušyse įkeltus medinius smūtkelius, kuriuos pagamino kaimo meistrai. Žydinčios alyvos ir ošiančios pušys mena kaimo protėvius, mena kartas, kurios čia palaidotos viena po kitos.“

Česlova VOSYLIENĖ