Atodangos

Kur joja raiteliai be galvų?

Prezidentės Dalios Grybauskaitės „sąskaitoje“ – jau du ministrai (Rimantas Dagys ir Vygaudas Ušackas), Valstybės saugumo departamento vadovas (Povilas Malakauskas), vienas akredituotas ambasadorius (Mečys Laurinkus), vienas laukęs paskyrimo (Valteris Baliukonis). Aikštėje prie ešafoto su giljotinos peiliu – staugianti iš pasitenkinimo liumpenų* minia laukia eilinės aukos. Staugia, nes žino: visai netrukus atsivers kol kas dar uždaryti kalėjimo vartai ir budelių lydima eilinė ragana arba raganius, viešai keikiami ir spjaudomi, matuos paskutinius savo politinės karjeros žingsnius – nuo vartų iki ešafoto. Laimingi, kad jų laukia ne inkvizicijos laužas, o tik giljotina.

Piešiant šiandieninę Lietuvos politinę paradigmą, suręsti kokį nors ešafotą Vilniaus Simono Daukanto aikštės centre labai tiktų. O dėl minios – tai ji netruktų čia susirinkti, nepaisydama nei neigiamai dviženklės oro temperatūros, nei XXI amžiaus. Galima sakyti, jog politikos ir viešųjų ryšių požiūriu Prezidentė elgiasi nepriekaištingai. Viena vertus, sunkmečio iškankintam ir kraujo ištroškusiam liumpenui dalija apgailėtinus aukštų valstybės pareigūnų ir politikų politinės karjeros likučius. Kita ranka remia Andriaus Kubiliaus dešiniųjų vyriausybę, kuriai nemato alternatyvos. Svarbiausia, kad Premjeras politinio teatro esmę puikiai supranta, o instinktų užvaldyta liumpenų minia „įsikirs“ dar negreit. Jeigu apskritai kada nors…

Per nepriklausomybės dvidešimtmetį visus politikos autoritetus iššvaistę latviai, ko gero, apie tai pasakytų, jog turėti galvas kapojantį valstybės lyderį, kuriuo pasitiki bent du trečdaliai visuomenės, sunkmečiu yra didi laimė. Laimė turėti galimybę pigiai (pagalvok, ką reiškia kokia viena kita dešimtis iš pareigų išspirtų kostiumuotų elito atstovų) patenkinti gyvuliškus minios instinktus ir bent kurį laiką išlaikyti sąlyginę socialinę rimtį. Socialinė rimtis galbūt šiuo metu yra didžiausias iššūkis, o nerimtis – didžiausia grėsmė valstybei.

Tačiau neabejotinai rasis ir tokių, kurie girdėdami prie prezidentūros nukirsdintų galvų dundėjimą pasiges ne tik sistemos. Vieni netrukus ims kriokti, jog būtent aukštoje politikoje kaip niekur kitur randasi didžiausia grėsmė prarasti ryšį su tikrove. Įtikėjus, kad politikos teatras, įvaizdis, viešieji ryšiai ir pataikavimas instinktams ir yra politikos esmė. Kiti, prisiminę liūdną dabar jau buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko likimą, kraipys galvas. Prisimins Prezidentės atstovo citatas apie D. Grybauskaitės pasipiktinimą sukėlusius „kai kuriuos ultimatyvius pareiškimus valstybėms kaimynėms, kai klausimai iš ministro pusės buvo sprendžiami ultimatumo forma, tuo tarpu kai Prezidentė ragino imtis politinio dialogo“. Klaus: ar bet kuris politikas UR ministro pozicijoje – liberalas, socdemas, krikdemas ar, neduokdie, koks naujausios veislės „prunskininkas“ – gali ilgėliau išsilaikyti, būdamas šalies vadovo idėjų retransliatorius? Raitelis be galvos.

Tą patį V. Ušacko atsistatydinimo ketvirtadienį baltarusiškoje interneto „blogosferoje“ jau radosi nemaža triumfo ir euforinės nuostabos mišrainė. To dar nebuvo, kad kurios nors kaimyninės šalies, ES narės, diplomatijos vadovas padėtų galvą už nedraugiškus išpuolius prieš „paskutiniąją diktatūrą Europoje“. Jaučiantieji turį aukštesnę kompetenciją ten pat „ryškino“ apie Baltarusiją, kaip personalinį D. Grybauskaitės užsienio politikos projektą. Nors čia pat sumišę stebėjosi, kokia prasmė tikėtis išskirtinės Baltarusijos valdžios draugystės, nenormalizavus santykių su jos strategine partnere – Rusija. O Lietuvos Seimas šią savaitę paskelbė „įsūdantis“ Rusijai dar vieną kompensaciją už žalą. Šįkart – už 1991-ųjų sausio 13 d. aukas. Lietuvos Prezidentė į šią parlamento iniciatyvą viešai nesureagavo. Todėl baltarusiai skeptikai interneto erdvėse ramino baltarusius euforikus, siūlydami nesureikšminti lietuvių politikų tarpusavio santykių aiškinimosi. Bėda tik, kad Lietuvoje apie tai žinoma ne ką daugiau.

Prezidentė aukštiems pareigūnams skiria politines bausmes, iki galo neišdėstydama savo požiūrio į jų atstovaujamas struktūras, institucijas ir sistemas. Nedaug kas žinoma apie D. Grybauskaitės vizijas VSD, URM, prokuratūros, įvairių reguliuojančių institucijų dirvonuose. Ką nors tvirtesniais pamatais nei „kovos su oligarchija“ lozungai.

* liumpenas (vok. Lumpen – skarmalius) – skurdžius, vargeta, valkata (red. past.)

Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas