Dėkojame

Ačiū už gy­ve­ni­mą

Bū­na die­nų – ne die­nų, o aki­mir­kų, ka­da po ko­jo­mis su­svy­ruo­ja že­mė, pa­si­jun­tu silp­na ir vi­sai be­jė­gė. Me­tams bė­gant ma­no gy­ve­ni­me tai kar­to­ja­si vis daž­niau. Esu lai­min­ga, kad ma­ne glo­bo­ja pa­lai­min­ga li­ki­mo ran­ka, kad pa­čiu lai­ku at­si­ran­du tarp žmo­nių, ku­rie ne tik iš­tie­sia pa­gal­bos ran­ką, bet ir vėl do­va­no­ja gy­ve­ni­mą.

Už pa­sta­rą­jį kar­tą pa­ro­dy­tą dė­me­sį, rū­pes­tį ma­no svei­ka­ta ir vėl do­va­no­tą gy­ve­ni­mą nuo­šir­džiau­siai ta­riu ačiū sa­vo gy­dy­to­jai Dan­guo­lei Al­mo­nai­tie­nei, Vil­ka­viš­kio li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riaus ve­dė­jai An­ge­lei Ma­zaus­kie­nei, gy­dy­to­jui Juo­zui Dič­pi­ni­gai­čiui ir vi­sam slau­gy­to­jų ko­lek­ty­vui.

Sta­nis­la­va JA­KAI­TIE­NĖ

Užsk.11 573

---

Su­po dė­me­sys

Vi­sa­da ma­lo­nu jaus­ti ki­to žmo­gaus ski­ria­mą nuo­šir­dų dė­me­sį ir rū­pes­tį. To­kius jaus­mus iš­gy­ve­nau ne­se­niai be­si­gy­dy­da­ma Vil­ka­viš­kio li­go­ni­nė­je. Džiau­giuo­si, kad pa­te­kau į ota­ri­no­lo­rin­go­lo­gės Ol­gos Dja­ko­vos ran­kas. Kiek­vie­ną die­ną pa­žva­lė­da­vau nuo jos ma­lo­naus pa­si­svei­ki­ni­mo „la­bas ry­tas“. Ši gy­dy­to­ja pa­si­rū­pi­no ir tuo, kad ma­ne ap­žiū­rė­tų ir ki­ti li­go­ni­nės me­di­kai.

Dė­ko­ju gy­dy­to­jai O. Dja­ko­vai ir lin­kiu nie­ka­da ne­pa­varg­ti da­li­jant sa­vo li­go­niams nuo­šir­du­mą ir pro­fe­sio­na­lu­mą.

Bi­ru­tė SA­VIC­KIE­NĖ

Užsk. 11593