Skaitytojus sušildys gerumo spinduliais

Dvidešimtosios knygos pavadinimu „Paliesiu gerumo spinduliu“ Dalia Milukaitė-Buragienė tarsi išsako viso gyvenimo esmę – savo meilę gimtinei ir žmogui.

Neseniai pasirodžiusi nedidelė eilėraščių rinktinė – šiais metais jau antroji išleista šios kūrėjos knyga. Pavasarį, švęsdama savo jubiliejinį gimtadienį, D. Milukaitė-Buragienė skaitytojams ir sau padovanojo poezijos knygą „LIETUVA, mano pavasari“. Leidinys buvo skirtas ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Tos pačios dedikacijos lydi ir šį, rudeninį, poezijos rinkinį.

Pati savo knygą redagavusi D. Milukaitė-Buragienė eilėraščius perskyrė į dvi dalis. Pirmojoje ji vaizdingais epitetais ir metaforomis išsako nostalgiją tėviškei. Antroji dalis – akrostichai. Priminsime, kad jų kūrėja yra pasiekusi Lietuvos literatūrinį rekordą. Ne vieną akrostichą Dalia yra skyrusi ir mūsų rajono žmonėms. Pažįstamų vardų rasime ir šioje knygoje.

Poetės ir akių ligų gydytojos D. Milukaitės-Buragienės kūrybos kraitį papildžiusi jubiliejinė – dvidešimtoji – knyga savo gerumo spinduliais tikrai suras kelią į skaitytojų širdis.

„Santakos“ inf.

Duona

Duona, duonele – rugio sesele,

Audrų ir vėjų laukuos bučiuota.

Ar rūstūs metai ar saulės karštis –

Visad ant stalo šventai liūliuota.

Ar vėjai ūžia, ar lietūs ošia,

Tavo dosnumas, meilė vilnija.

Esi šios žemės rytmečio saulė,

Esi šventovė šeimos pasauly.

Tikėjimas

Tikiu Tavim ir Lietuva tikiu,

Prasminguos žodžiuos mintys bręsta,

Tėvynės saulė Tavo eilėse –

Tikiu Tavim, aukojies, suprantu…

Galėsime abu eilėraščius pašvęsti,

Suprasdami širdim, vilties žaibu

Iškelti Lietuvą ir šventą tėvų raštą!

Tikiu Tavim ir Lietuva tikiu.

Būkime šviesūs kaip senoji žemė!

Rudenėjant

Vakaro saule žalioji,

Kur tu skrendi?

Deimantiniu rūku apsiklojus,

Pro mano langą brendi.

Šitą vakarą pievas nudažė

Krištoliniai rasos lašai,

Šitą vakarą tėviškėj skraido

Pilko liūdesio aitvarai…