Iš krašto istorijos

Aiškėja Gurbšilio žudynių paslaptis

Nuo pokario laikų Rūdos kaime (Gižų seniūnija) sklandė pasakojimai apie kunigų žudynes Gurbšilio šilo Griškamargio žvyrduobėse. Ši vieta yra greta poilsiautojų pamėgtos miško aikštelės, populiariai vadinamos „prie gairės“.

Nutaręs patikrinti šį pasakojimą, apklausiau keletą Rūdos kaimo gyventojų. Konstancija Maziliauskienė (gim. 1915 m.) prisiminė, kad ji bedirbdama darže matė keletą sunkvežimių, nuvažiavusių į mišką. Tuo metu vadinamojo Lapkelio miško keliu ir pakele bėgiojo trys paaugliai – Albinas Padolskis ir jo draugai broliai Žolynai. Gižuose gražiai ūkininkaujantis ir sodybą puoselėjantis A.Padolskis pasakojo: „Pamatėme per girią važiuojančius sunkvežimius. Mus, vaikus, tiesiog traukė nematyta technika. Sunkvežimiai sustojo prie Griškamargio žvyryno duobių. Su draugais sulipome į egles ir viską stebėjome gal iš kokių 50 m atstumo. Vokiečiai iš juodo automobilio išvedė keturis vyrus, apsirengusius lyg su pižamomis (o gal tai buvo sutanos ar kalinio rūbai? – A.Ž.). Jie iškasė duobę. Po to vokiečiai vyrus vėl įlaipino į juodąją mašiną, prie dujų išmetimo vamzdžio prijungė kažkokį vamzdį ir sunkvežimis nuvažiavo Rūdos kaimo link. Pamiškėje apsisukęs grįžo atgal. Iš sunkvežimio vokiečiai iškėlė keturis kūnus ir sumetė juos į iškastą duobę. Baigę egzekuciją jie apsirengė guminiais kostiumais, užsimovė pirštines, iš kito sunkvežimio išritino dvi statines ir ant lavonų išpylė kažkokį gaižų kvapą skleidžiantį skystį. Paskui į duobes vokiečiai sumetė guminius kostiumus ir viską užpylė trupučiu žemės. Mano dėdė Bungarda, apžiūrėdamas tą duobę, viena koja netyčia į ją įsmuko. Kojoje atsivėrė žaizda ir ilgai negijo.“

Šį pasakojimą paliudijo Rūdos kaimo gyventojas Justinas Radzevičius (gim. 1921 m.), nes tą įvykį matė dar paaugle būdama jo žmona Ona. Tai, kad Bungarda turėjo negyjančią žaizdą, patikino ir Salomėja Žalnieraitienė. Tikimės, kad gal atsilieps ir daugiau šios tragedijos liudininkų.

Istorijos instituto istorikė dr. Regina Laukaitytė straipsnyje „Lenkų dvasininkų internavimas Lietuvoje 1942–1944 m.“ rašė: „Maždaug 16 lenkų kunigų, profesorių iš Lukiškių buvo išvežti į Vilkaviškį ir apgyvendinti ten dvasinėje seminarijoje. Lenkų istoriografijoje lenkų profesorių gyvenimas Vilkaviškyje prilyginamas laikymui kalėjime. Istorikas T.Krahelis cituoja anoniminį autorių, vaizdžiai aprašiusį gyvenimo sąlygas: kunigai buvo apgyvendinti erdvios seminarijos palėpėje įrengtuose dviejuose ankštuose kambarėliuose. Nors tų metų kovas buvo labai šaltas, patalpos visai nešildytos. 1942 m. Lietuvos vyskupai, susirinkę į konferenciją Kaune, susipažino su Vilkaviškyje gyvenančių ir kitur ištremtų bei kalinamų lenkų kunigų klausimu, jų padėtimi, išlaisvinimo galimybėmis.“

Istoriniai šaltiniai gal atskleis ir Gurbšilio paslaptį. Viena aišku, jog aukšti lenkų dvasininkai, kunigų seminarijos profesoriai į Vilkaviškio žemę atgulė 1942 m. pavasarį. Įvykius toliau tirs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius