Alvitiečius kūrybai įkvepia lakštingalos prie Širvintos

Laima VABALIENĖ

Metams baigiantis rajono literatų kūrybos lentyna pasipildė nauju leidiniu – poezijos rinktine „Alvitas – daina neišdainuota“.

Savo krašto kūrėjų eilėraščius surinko ir knygelę parengė Alvito bibliotekininkė, kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Blažaitienė.

Į rinkinį „Alvitas – daina neišdainuota“ sudėta devynių alvitiečių kūryba, ją iliustruoja vaikų darželio auklėtojos Ritos Mockevičienės karpiniai. „Nesu poetė ar rašytoja. Tik žmogus, kartkartėmis užrašinėjantis savo mintis, kilusius jausmus, nuotaikas. Kartais mano žodžiai nenori sueiti į gražų eilėraščio ritmą, lyg kokie išdykę vaikai. Kartais jie patys išsirikiuoja ir telieka juos užrašyti. Norėčiau, kad jie pasiektų jūsų širdis ir ten pasiliktų“, – taip knygoje savo kūrybą pristato pradinių klasių mokytoja Rasa Kasperaitienė.

Širdyje pasilieka ne tik jos, bet ir visų kitų autorių žodžiai. Jie tokie paprasti ir šilti, iš tos mūsų kasdienės aplinkos, kurioje gyvename, kurioje mylime, auginame vaikus, klausomės paukščio ulbesio, džiaugiamės pražydusia obelimi ar jau amžinybės akimis žvelgiame į kasdien tekančią saulę.

Tų žodžių šilumą ypač buvo galima jausti knygos pristatymo metu, kai į jaukų ratą Alvito kultūros namų salėje susėdo eilėraščių autoriai, jų namiškiai, kaimynai… Lyg viena didelė šeima, kurioje visi vienas kitą gerai pažįsta ir myli. Ir buvo taip gražu, kai už močiutę Salomėją Aldoną Saldukienę eiles paskaitė anūkė Laura, Valentinos Rinkevičienės eilėraštį padeklamavo jos draugė, mokytojos Bronės Vilemaitienės kūrybą – jos buvusių auklėtinių mama ir močiutė… Laimutis Janušaitis mieliau sėdo prie muzikos instrumento, tad jo eilės suskambo sesers lūpomis… Klausėmės ir Zeniaus Kasperaičio kūrybos. Į amžinybę išėjusio alvitiškio žmona Vida sakė: „Tai gal ne pats geriausias, bet man pats brangiausias vyro eilėraštis…“ O Irena Mačiokienė savo posmus bėrė iš atminties, nes ir šiaip sakė eilėraščių neužsirašinėjanti, laikanti galvoje. Bene didžiausią kūrybinį kraitį sukaupusios Onutės Jasaitienės eilės yra virtusios ir dainomis, kurios skamba ne tik Alvite. Ėmusi į rankas akordeoną ir tądien Onutė ne deklamavo, o dainavo savo eilėraščius…

Gerai savo bendruomenės žmones pažįstančios renginio vedėjos A.Blažaitienė ir Alvito kultūros namų kultūrinio darbo organizatorė Asta Jurevičienė kiekvienam autoriui surado taiklų jo asmenį ir kūrybą apibūdinantį žodį. Apie garbaus amžiaus Anelę Glazerienę buvo pasakyta, jog šiai moteriai galima pavydėti optimizmo. O jis irgi, pasirodo, susijęs su ta gerąja alvitiečių bendravimo dvasia ir… kūryba. Senolė yra sakiusi, kad gerų kaimynų ir giminaičių dėka nesijaučia vieniša ir nepuola į neviltį: „Man labai padeda mano kūryba…“

Taigi Alvito kaimo bendruomenės išleista knygelė – gražus savo krašto žmonių kūrybos įprasminimas. Eilių klausęsis seniūnas Gintas Bakūnas už visą bendruomenę pasidžiaugė knygelės atsiradimu. „Man smagu, kad visos eilės – apie mūsų kraštą, jo istoriją ir tradicijas, mūsų žmones. Čia yra mano bendraamžių kūrybos, yra jaunesnių, yra mano tėvų kartos kūrėjų. Malonu, kad esame kaip viena šeima – tikri alvitiečiai“, – kalbėjo seniūnas. Gerumą ir bendruomenės žmones siejančią šilumą, kaip išskirtinį parapijos bruožą, minėjo ir renginyje dalyvavę dvasininkai.

Kažkas yra pasakęs, kad Alvitas turi poetinį užtaisą, tvyrantį ore, kurio įkvėpęs čia gimęs ar gyvenantis žmogus būna užprogramuotas tapti poetu. Tai liudija ir ši poezijos rinktinė, ir auganti kūrėjų karta – knygos pristatymą savo eilėmis užbaigė jaunieji alvitiečiai. Atrodo, kad šio krašto literatūrinėms tradicijoms nunykti nelemta.

O kaip palinkėjimas visiems poezijos gerbėjams tenuskamba knygelės „Alvitas – daina neišdainuota“ pratarmėje parašyti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkės Janinos Kurtinaitienės žodžiai: „Paimdami į rankas šią knygą, pajuskime Sūduvos lygumų neaprėpiamą ramybę, žmonių jauseną ir niekad nepamirškime, kaip čiulba lakštingalos prie Širvintos, kaip žydi diemedis Kiršuose.“