Kalėdinis Vyskupo laiškas

Mie­li bro­liai ir se­se­rys Kris­tu­je!

Šven­tų Ka­lė­dų die­no­mis, ati­trū­kę nuo dar­bų ir var­gų, rū­pes­čių ir ru­ti­nos, at­sa­ky­ki­me sau: kaip kiek­vie­nas iš mū­sų prii­ma­me Kris­taus gi­mi­mą? Ar mums tai tik­rai Die­vo atė­ji­mas į že­mę žmo­giš­ka­me kū­ne, to, apie ku­rį evan­ge­lis­tas Jo­nas ra­šė: „Vi­sa per jį at­si­ra­do, ir be jo neat­si­ra­do nie­ko, kas tik yra at­si­ra­dę“ (Jn 1, 3).

Ka­lė­dų švie­sos ap­švies­ti pa­klaus­ki­me sa­vęs: ko­kie svar­biau­si mū­sų gy­ve­ni­mo sie­kiai, tiks­lai, gi­liau­si troš­ki­mai, ar ge­ra kryp­ti­mi ei­na­me? Ar mū­sų veik­la neap­si­ri­bo­ja tik me­džia­gi­niais, as­me­ni­niais rū­pes­čiais? Ar esa­me at­vi­ri Die­vui ir ki­tiems žmo­nėms? Ar bran­gi­na­me Kris­taus at­neš­tą at­pir­ki­mo ir am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo do­va­ną?

Šven­tu, mus pa­ky­lė­jan­čiu Kris­taus už­gi­mi­mo me­tu leng­viau­sia įver­tin­ti, ko­kie sie­kiai pra­smin­giau­si, o ko­kie yra trum­pa­lai­kiai bei ma­žiau ver­tin­gi, kas ve­da Die­vo link ir kas nuo Jo to­li­na. Tik gy­ven­da­mas vie­ny­bė­je su Die­vu žmo­gus pri­siar­ti­na prie iš­si­pil­dy­mo gi­liau­sių troš­ki­mų, iš ku­rių pa­grin­di­nis yra am­ži­na­sis gy­ve­ni­mas.

Tai pa­tvir­tin­da­mas sa­vo nau­jo­je en­cik­li­ko­je „Iš­gel­bė­ti vil­ti­mi“ po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI ra­šo, kad ski­ria­ma­sis krikš­čio­nių bruo­žas yra tai, jog jie tu­ri atei­tį: ži­no, kad jų gy­ve­ni­mas ne­si­bai­gia tuš­tu­ma (Spe Sal­vi, 2). Ši ne­pap­ras­ta vil­tis tep­ri­pil­do vi­sų mū­sų sie­las Kris­taus už­gi­mi­mo šven­tė­je.

Ri­man­tas NOR­VI­LA

Vil­ka­viš­kio vys­ku­pas