Mero demokratijos pamokos Tarybos opozicijai

Lie­tu­va lai­kė Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­ną. Ta­čiau pro­jek­tas, skir­tas „liau­džiai“, Vil­ka­viš­kio bei ša­lies vi­suo­me­nės ir vie­tos po­li­ti­kų ne­su­do­mi­no. Dau­gu­mai pi­lie­čių jų kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me svar­biau­sias ša­lies tei­si­nis do­ku­men­tas pa­pras­čiau­siai ne­rei­ka­lin­gas. Nes val­diš­kos įstai­gos slenks­tį per­žen­gu­siam pi­lie­čiui val­di­nin­kas ro­do ne Kons­ti­tu­ci­ją, bet vie­ną ar ki­tą įsta­ty­mo pa­rag­ra­fą. To­dėl no­rom ne­no­rom ky­la klau­si­mas, ar pi­lie­čiai, ži­nan­tys Kons­ti­tu­ci­ją, jo­je įtvir­tin­tas žmo­gaus pri­gim­ti­nes tei­ses bei svar­biau­sias ver­ty­bes, vals­ty­bė­je jau­čia­si ge­riau ir ga­li pa­siek­ti dau­giau? Ar tiems pi­lie­čiams, ku­rie jos neiš­ma­no ar de­da­si neiš­ma­nan­tys, se­ka­si blo­giau? At­sa­ky­ti į šį klau­si­mą kur kas sun­kiau nei į vi­sus 25 klau­si­mus, pa­teik­tus eg­za­mi­no tes­te.

Pre­zi­den­to au­tog­ra­fas Kons­ti­tu­ci­jos kny­go­je – pui­ki do­va­na eg­za­mi­no da­ly­viams. Bet pri­si­mi­nus Pre­zi­den­to „šle­pe­čių is­to­ri­jos“ by­lą ir tuo­met pa­sa­ky­tus žo­džius, jog Kons­ti­tu­ci­ja nė­ra šven­ta kar­vė, šian­dien ne­tu­ri­me ste­bė­tis, kad kai ku­rie gra­žiai skam­ban­tys Kons­ti­tu­ci­jos straips­niai, kad ir kal­ban­tys apie ne­mo­ka­mą moks­lą bei gy­dy­mą, rea­liai ne­vei­kia.

At­ro­do, dar se­no­vės ro­mė­nai lai­kė­si nuo­sta­tos, kad nie­kas sa­vo by­lo­je ne­ga­li bū­ti tei­sė­ju. Ta­čiau Kons­ti­tu­ci­nis teis­mas priė­mė sau pa­lan­kų spren­di­mą dėl at­ly­gi­ni­mų. Esą, tei­sė­jams ma­žin­ti at­ly­gi­ni­mus drau­džia Kons­ti­tu­ci­ja, nors to­kio straips­nio Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jo­je ne­ra­si­me.

Tu­ri­me Kons­ti­tu­ci­ją, įsta­ty­mus, lyg ir vis­kas „po­pie­riu­je“ bū­tų kaip reikiant, bet mū­sų rea­lia­me gy­ve­ni­me, de­ja, vis­kas ki­taip.

Ta­ry­bos na­riui pa­klau­sus, ko­kia Sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­ko as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė, kad Ta­ry­bos spren­di­mų pro­jek­tuo­se „tai­ko­mos nuo­sta­tos, prieš­ta­rau­jan­čios aukš­tes­nės ga­lios tei­sės ak­tams“, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus at­sa­ky­mas bu­vo dau­giau ne­gu ne­ti­kė­tas: „Ma­no­me, kad tai yra tik su­bjek­ty­vi Jū­sų nuo­mo­nė. Įs­ta­ty­mų aiš­ki­ni­mo tei­sė su­teik­ta tik Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tei­sės ak­tuo­se nu­ro­dy­toms ins­ti­tu­ci­joms.“ Ta­čiau Vy­riau­sy­bės at­sto­vas Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ty­je at­si­žvel­gė į opo­zi­ci­jos Ta­ry­bos na­rio „su­bjek­ty­vią nuo­mo­nę“, t. y. į pa­grįs­tą skun­dą, ir nu­ro­dė ra­jo­no Ta­ry­bai pa­keis­ti aukš­tes­niems tei­sės ak­tams prieš­ta­rau­jan­čią Ta­ry­bos spren­di­mo nuo­sta­tą.

Ra­jo­no me­ras, straips­ny­je „Aki­vaiz­dūs tei­gia­mi po­ky­čiai ra­jo­ne er­zi­na opo­zi­ci­ją“ („San­ta­ka“, Nr. 116) opo­zi­ci­jos ge­bė­ji­mus nu­ver­ti­nęs iki nu­lio, diag­no­zuo­ja la­bai ryš­kią „dau­gu­mos opo­zi­ci­jos na­rių ne­kom­pe­ten­ci­ją“ ir pa­siū­lo re­cep­tą: esą, „opo­zi­ci­jos na­riams bū­tų la­bai nau­din­ga pa­skai­ty­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mą, Ta­ry­bos veik­los reg­la­men­tą“. Ta­čiau Ta­ry­bos spren­di­mo nuo­sta­ta, prieš­ta­rau­jan­ti tei­sės ak­tams, bu­vo priim­ta „ko­man­di­nio dar­bo“ spar­tuo­lių bal­sais, įskai­tant ir pa­ties me­ro bal­są. Tik prieš bal­sa­vi­mą „bu­vo pa­mirš­ta“ pa­si­nau­do­ti tuo pa­čiu re­cep­tu. Pas­kai­ty­ti tei­sės ak­tus, re­ko­men­duo­tus opo­zi­ci­jai.

A.Ba­gu­šins­kas straips­ny­je ne­gai­li mo­ra­lų ir aro­gan­tiš­kų pa­mo­ky­mų „įžū­liems gel­tons­na­piams“ opo­zi­cio­nie­riams, už­si­mo­ju­siems kont­ro­liuo­ti ra­jo­no va­do­vus. Tik po­li­ti­niam eli­tui įkan­da­mų da­ly­kų, kaip „po­li­ti­nės kul­tū­ros, kom­pe­ten­ci­jos, at­sa­ko­my­bės, kaip ir kiek­vie­no da­ly­ko, rei­kia mo­ky­tis.“ Tar­tum iš Šven­to raš­to me­ras pa­moks­lau­ja opo­zi­ci­jai. Ta­čiau pla­čiai per vi­są ša­lį nu­skam­bė­jęs me­di­kų skan­da­las pa­ro­dė, kad po­li­ti­nės kul­tū­ros eru­di­tams vi­sai ne­pa­kenk­tų pa­stu­di­juo­ti ko­kią nors adap­tuo­tą bend­ro­sios kul­tū­ros pro­gra­mą. „Nor­ma­liu pro­ce­su“ pa­va­din­ti me­di­kų išė­ji­mo į pri­va­čią pra­kti­ką ap­lin­ky­bes ir su išanks­ti­ne nuo­sta­ta juos ap­kal­tin­ti po­li­ti­ka­vi­mu bei at­sa­ko­my­bės sto­ka pa­cien­tams – dar ne­gir­dė­tas da­ly­kas!

Jei­gu me­di­kai bū­tų „ne­po­li­ti­ka­vę“ ir da­rę vis­ką „gra­žiai, pa­si­tar­da­mi“ su vie­tos val­džios kom­pe­ten­tin­gais „gran­dais“, tai pri­va­čios kli­ni­kos ati­da­ry­mo pro­ga, pa­sak me­ro, ne­tgi ga­lė­jo su­lauk­ti gar­bin­gų sve­čių su gė­lė­mis! Kas tai? At­vi­ras pa­si­ty­čio­ji­mas iš tų, ku­rie vals­ty­bi­nė­je me­di­ci­nos įstai­go­je iš­dir­bę po ke­lis de­šimt­me­čius išė­jo pa­že­min­ti, ar lie­tu­viš­kos de­mok­ra­ti­jos gri­ma­sos vie­tos sa­vi­val­dos lyg­me­ny­je?

Vi­siems ži­no­ma tie­sa, kad va­do­vus rei­kia kont­ro­liuo­ti, o tai ga­li pa­da­ry­ti tik pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ir jos de­le­guo­ti as­me­nys – Ta­ry­bos na­riai. De­ja, at­sa­ky­mai į Ta­ry­bos na­rių pa­klau­si­mus to­kie, lyg jie bū­tų gau­ti iš gū­džios „zo­nos“, ku­rio­je nie­kas nie­ko ne­bū­tų gir­dė­jęs apie Kons­ti­tu­ci­ją, o jo­je veik­tų sa­vi įsta­ty­mai ir sa­vas reg­la­men­tas. De­mok­ra­tiš­ki rin­ki­mai be val­džios kont­ro­lės sa­vo es­me įtvir­ti­na tik fa­sa­di­nę de­mok­ra­ti­ją, nau­din­gą vi­sų ran­gų val­džios ka­ra­liu­kams.

Me­ro pa­mo­kos Ta­ry­bos opo­zi­ci­jai – tai gy­vas dvi­gu­bų stan­dar­tų tai­ky­mo rea­lia­me gy­ve­ni­me pa­vyz­dys.

Al­gi­man­tas GREI­MAS