Per šėlstančias jūros bangas – į aitvarus pasikinkę vėją

Eglė MIČIULIENĖ

Vil­ka­viš­kie­tis Vi­das Bro­kas – vie­nas iš tų, ku­rie vė­ją mė­gi­na pa­ža­bo­ti jė­gos ait­va­ru.

Tai – ga­na nau­ja spor­to ša­ka ir ekst­re­ma­lus lai­ko lei­di­mo bū­das, ku­riam rei­kia tri­jų da­ly­kų: van­dens, vė­jo ir pa­ties ait­va­ro.

Ne­se­niai V.Bro­kas su dar dviem bend­ra­min­čiais grį­žo iš ke­lio­nės. Vil­ka­viš­kie­čiai bu­vo Is­pa­ni­jo­je, ap­lan­kė Af­ri­ką. Ta­čiau pa­grin­di­nis ke­lio­nės tiks­las bu­vo ne ap­žiū­rė­ti sve­ti­mų kraš­tų ar­chi­tek­tū­rą, mu­zie­jus ar ki­tas ver­ty­bes, o iš­mok­ti ge­riau val­dy­ti vis po­pu­lia­rė­jan­tį Lie­tu­vo­je jė­gos ait­va­rą.

Pra­džia – Klai­pė­do­je

„Jau se­niai sva­jo­jau iš­mok­ti plauk­ti su jė­gos ait­va­ru, o šią va­sa­rą jį įsi­gi­jau ir pra­dė­jau mo­ky­tis. Lan­kiau pust­re­čios va­lan­dos pa­mo­kas Klai­pė­do­je, Kur­šių ma­rio­se. Ten yra idea­lios są­ly­gos plauk­ti su ait­va­ru, nes gy­lis, ga­li­ma sa­ky­ti, iki ke­lių, o vie­tos daug“, – pa­sa­ko­jo V.Bro­kas.

Jė­gos ait­va­rai – ekst­re­ma­li van­dens spor­to ša­ka, at­si­ra­du­si maž­daug prieš de­vy­ne­rius me­tus ir mil­ži­niš­kais tem­pais po­pu­lia­rė­jan­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Šio spor­to pa­grin­das – skrai­di­na­mo ait­va­ro su­ku­ria­ma trau­ka. Ga­lin­go ait­va­ro tem­pia­mas žmo­gus čiuo­žia van­dens pa­vir­šiu­mi ant ne­di­de­lės 1,2–1,8 m il­gio len­tos, da­ro įvai­riau­sius triu­kus ar tie­siog aukš­tus iki 20 met­rų šuo­lius.

Iš­mok­ti ne­sun­ku

Vi­das tvir­ti­no, jog iš­mok­ti val­dy­ti van­dens ait­va­rą nė­ra sun­ku.

„Pa­si­mo­kęs plauk­ti Kur­šių ma­rio­se, Vil­ka­viš­kio Pae­že­rių eže­re ir jū­ro­je, da­bar ga­liu nu­plauk­ti apie 100 met­rų. Tai­gi po ko­kių ke­tu­rių die­nų moks­lo jau įma­no­ma plauk­ti. O, pa­vyz­džiui, no­rė­da­mas ge­rai val­dy­ti bur­len­tę, tu­ri mo­ky­tis maž­daug me­tus, ki­taip ant jos ne­pas­to­vė­si. Štai dėl ko jė­gos ait­va­rų spor­to ša­ka taip spar­čiai po­pu­lia­rė­ja, iš­stum­da­ma anks­čiau to­kias po­pu­lia­rias burlentes“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

No­rint val­dy­ti to­kį ait­va­rą jė­gos ne­rei­kia – tai da­ro­ma ko­ne ga­lais pirš­tų. To­dėl ga­li čiuož­ti ir mo­te­ris, ir ūg­te­lė­jęs vai­kas. Ta­čiau ne­si­sau­go­da­mas plau­ki­kas ga­li su­kel­ti pa­vo­jų sau ir ki­tiems. Ap­link spor­ti­nin­ką tu­ri bū­ti bent šim­to met­rų spin­du­lys tuš­čio plo­to, kad pri­rei­kus žmo­gus ga­lė­tų sau­giai nu­si­leis­ti.

Pa­lan­gos plia­žuo­se, kur va­sa­rą yra daug poil­siau­to­jų, jė­gos ait­va­rus nau­do­ti už­draus­ta.

Per daug pa­si­ti­kė­jo

Kiek­vie­na vos ke­lių mi­li­met­rų sto­rio, už ba­tų raiš­te­lį plo­nes­nė jė­gos ait­va­ro vir­vė iš­ke­lia maž­daug 200 kg svo­rį, tad už­ka­bi­nu­si pirš­tą ar au­sį ga­li leng­vai nu­pjau­ti. Be to, ne­pa­ty­ru­sį spor­ti­nin­ką vė­jo pa­gau­tas ait­va­ras ga­li ir pra­žu­dy­ti.

Prieš po­rą mė­ne­sių su jė­gos ait­va­ru už­si­mu­šė klai­pė­die­tis vers­li­nin­kas. Pa­ty­ręs, jau ne vie­ną se­zo­ną už­siė­męs šia spor­to ša­ka vy­riš­kis, ma­tyt, per­ver­ti­no sa­vo ga­li­my­bes. Kel­da­mas jė­gos ait­va­rą jis tin­ka­mai neį­ver­ti­no pa­vo­jaus – per ar­ti esan­čio pa­sta­to – ir ūž­te­lė­jęs vė­jo gū­sis bloš­kė žmo­gų į sie­ną.

Ta­čiau Vi­das tvir­ti­na kol kas su ait­va­ru tik ap­si­broz­di­nęs. „Ir tai – tik­tai sau­su­mo­je. O jei kren­ti į van­de­nį – juk nesusimuši“, – sa­kė jis.

Be­je, su jė­gos ait­va­ru ga­li čiuož­ti ir snie­gu. „Žie­mą gal net leng­viau iš­mok­ti, nes snie­ge neskęsti, – kal­bė­jo Vi­das. – Ži­no­ma, rei­kia pa­si­rink­ti ko­kį nors ly­gų pa­vir­šių: ae­rod­ro­mą ar sto­rai ap­snig­tą ežerą“.

Išsk­ri­do ieš­ko­ti vė­jo

Ke­le­to Kur­šių ma­rio­se pra­leis­tų va­lan­dų Vi­dui bu­vo per ma­žai – no­rė­jo­si įgy­ti dau­giau įgū­džių. Ta­čiau va­sa­rą Lie­tu­vo­je trūks­ta vė­jo, ru­de­nį – šal­ta, nors ak­ty­vūs šio spor­to mė­gė­jai ir šiuo me­tu te­be­vyks­ta prie jū­ros.

In­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.ext­re­me-sports.lt, kur ver­da dis­ku­si­jos apie jė­gos ait­va­rus, bur­len­tes ir ki­tas ekst­re­ma­laus spor­to ša­kas, V.Bro­kas per­skai­tė apie Ta­ri­fą. Tai ne­di­de­lis ku­ror­ti­nis Is­pa­ni­jos mies­tas, kur skren­da be van­dens spor­to ne­ga­lin­tys gy­ven­ti žmo­nės.

Il­gai ne­lau­kęs, su vil­ka­viš­kie­čiu vers­li­nin­ku Pet­ru Ži­lio­niu Vi­das už­si­sa­kė ke­lio­nę į Is­pa­ni­ją. Kar­tu vy­ko ir vil­ka­viš­kie­tė Ja­ni­na Lie­pi­nie­nė, ku­ri taip pat ke­ti­na mo­ky­tis šios ekst­re­ma­lios spor­to ša­kos.

Su sa­vo įran­ga

Ke­lio­nė, pa­sak Vi­do, bu­vo ne­su­dė­tin­ga, nes at­si­ra­do tie­sio­gi­niai lėk­tu­vo rei­sai iš Lie­tu­vos į Ma­la­gą. Ten sė­dę į iš­nuo­mo­tą au­to­mo­bi­lį lie­tu­viai nu­va­žia­vo iki Ta­ri­fos, esan­čios už 170 km nuo Ma­la­gos. Tai­gi per ge­rą pus­die­nį nuo skry­džio pra­džios kom­pa­ni­ja jau bu­vo Ta­ri­fo­je.

Į Is­pa­ni­ją V.Bro­kas ir P.Ži­lio­nis ve­žė­si sa­vo jė­gos ait­va­rus. Nors jie – dvy­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų plo­čio, ta­čiau iš­lei­dus orą ir su­vy­nio­jus tel­pa į mo­kyk­li­nę kup­ri­nę. Komp­lek­te dar yra 1,30 il­gio len­ta – ir vis­kas. Tai­gi įran­gą ga­li vež­tis kur tin­ka­mas. Pa­sak Vi­do, dau­giau vie­tos nei pa­ts ait­va­ras uži­ma ap­ran­ga.

Tuo tar­pu bur­len­tes vy­rai pa­li­ko na­muo­se: dau­giau nei dvie­jų met­rų ry­šu­lio taip pa­pras­tai ne­nu­si­ga­ben­si.

Is­pa­ni­jo­je vil­ka­viš­kie­čių tri­ju­lė pra­lei­do maž­daug sa­vai­tę. Ke­lio­nių agen­tū­ro­je kom­pa­ni­ja bu­vo nu­si­pir­ku­si tik bi­lie­tus į Is­pa­ni­ją ir už­si­sa­kiu­si au­to­mo­bi­lį.

Vi­sa ki­ta – net ir vieš­bu­tį, ku­rį iš pra­džių už­sa­ky­ti bu­vo pa­ža­dė­ju­si agen­tū­ra – vil­ka­viš­kie­čiai su­si­ra­do ir už­si­sa­kė vie­to­je.

„Kaip su­si­ra­do­me vieš­bu­tį? Pa­ma­tė­me vo­kie­tį bu­riuo­to­ją, pa­kal­bi­no­me, ir jis mus nu­ve­dė iki vieš­bu­čio. Mes juk vi­si sa­vi. Jei jau bu­riuo­to­jas, kad ir ko­kios tau­ty­bės be­bū­tų, – jis ta­vo draugas“, – pa­sa­ko­jo V.Bro­kas.

(Pra­džia. Pa­bai­ga – ki­ta­me
„Santakos“ nu­me­ry­je)